Angelas, gulintis žolėje:)

Šviežiai nupjautoje žolėje gulėjo baltas angelas... Be sparnų, nes šie sudrėkę nuo žemiško lietaus džiūvo pakabinti ant medžio šakos. Tuo tarpu angelas tik stebėjo dangų ir džiaugėsi paskutine buvimo žemėje minute:)...
Jo akys buvo tokios didelės ir mėlynos. Kaip tasai dangus, nuo kurio angelas akių ir nenuleido. O jo auksiniai plaukai, tos nesuvaldomos garbanos susipynė su dar lietumi kvepiančiomis žolėmis. Kokia juokinga toji šukuosena!
Taip, kol sparnai džiūsta, jis dar gali mėgautis buvimu čia. Bet, kai jie taps sausi, angelas paliks žemę. Nors jis taip dar norėtų bent kartą stebėti saulėlydį, pamatyti jūrą, išgirsti paukščių muziką ar žmonių juoką... Bet jis juk angelas. Jo vieta danguje. Jis turi grįžti. Bet vistiek, KODĖL? Deja, tai žino tik pats angelas...
Bet kol kas angelas dar guli išsitiesęs šviežiai nupjautoje žolėje, o sparnai vis tesiplaiksto vejyje.
Ei, o gal tuos sparnus vėl apipilam vandeniu?.....:)