Vienądien išėjau aš grybauti

Vienądien išėjau aš grybauti. Vaikštinėjau sau pamiške ir pamačiau vaivorykštės pakraštį. Tokiuose vaivorykščių pakraščiuose, kaip žinia, būna padėti aukso puodai. Taigi ir nubėgau tenlink. Bet, didžiuliam mano nusivylimui ir neapsakomai širdgėlai, ten nebuvo jokio aukso puodo. Na, gal dar prieš keletą akimirkų ir buvo, bet dabar nebėra. Sprendžiant iš pėdsakų, čia būta žmogaus. Jis ir pasiėmė šitą lobį. Bet nieko čia nepadarysi. Kas pirmesnis, tas gudresnis.
Iš aš nenuliūdau. Aš niekada nenuliūstu dėl tokių dalykų... Verčiau užsilipsiu ant vaivorykštės ir perbėgsiu į kitą pusę, ten irgi turėtų būti aukso puodas, - pagalvojau. Kaip tariau, taip ir padariau. Bėgau, bėgau... Bet vaivorykštė buvo o-ho-ho kokio ilgumo! Vidury vaivorykštės padusau ir sustojau pailsėti. Atsisėdau ir dairausi į visus kraštus. Visur gražu, ką čia ir bepasakysi. Bet ne apie pasaulio grožį šita istorija... Taigi, reikia stotis ir keliauti toliau. Stodamasis pastebėjau, kad vaivorykštė nykti pradėjo. Kur ne kur jau žiojėja plyšiai. Reikia skubintis.
Taigi, šokčiodamas tai į vieną, tai į kitą šoną, taip ir perbėgau kiton vaivorykštės pusėn. Bet čia taipogi nėra aukso puodo. Ne piniguose laimė, - bandau guosti save. Užtat aš patekau į, rodos, visiškai kitonišką pasaulį. Čia ir saulė daug skaisčiau šviečia, ir jūroj bangos stipresnės, čionykščiai medžiai daug aukštesni, o žmonės daug tamsesni... Visų keistenybių nė nesuminėsi.
Gyvenimas šitoj saulėtoj šaly einasi tikrai lengvai. Dirbti čia niekas nedirba, visi tik guli per dieną ant šilto pajūrio smėlio ir deginasi; kai pasidaro per karšta, tingiai nueina į jūrą nusimaudyti, o kai užsinori valgyti, nupėdina iki artimiausio granatmedžio ar apelsinmedžio ir prisiskina visą glėbį vaisių. Mane irgi užkrėtė šitoks gyvenimo būdas. Taip aš ir nugyvenau likusį savo gyvenimą.
O miriau, vis dėlto, ilgėdamasis gimtinės. Labai ilgėdamasis.
Tai vis tas prakeiktas turtų troškimas atvedė mane į svetimą kraštą...