Gniaužtai

***

Dar vis nenubundu,
Nors saulė tiesiai
Į lango lopą
Spraudžia
Savo spindį
Ir sapnas tįsta
Jau į ryto šviesą
Ir jau kitoniška
Spalva atspindi
Tave, mane
Ir tiktai kartais
MUDU,
O dar rečiau
Ėjimo linkį keistą...
Užklysime pakilti
Nenubudę
Gal net į patį
Atokiausią raistą...

***

Purpurais sklaidos
Nuolydžio vilnys
Kol nurimsta
Putota banga,
O į širdį
Rūdijančios vinys
Veria kelią,
Neklauski į ką...
Tegul bus -
Į besvietį lėkimą
Beprasmybėn
Be laiko ženklų,
Kur anąkart
Pavargom ieškoti
Stebuklingų
Teisybės vagų.

***

Lopinėliais žaliais
Mano kalva,
Mano slėnis,
Pieva vaikystės...
Net per daug gal turiu,
Žilą galvą
Vesdama prie
Altoriaus jaunystės.
Nors kai ko  jau nėra.
Išsiblaškė,
Išsisklaidė rūkais
Virš klonių,
Virš lietuviško kaimo
Gandralizdžio,
Kurs sukrautas
Ant gryčios pagonio.
Gal todėl lopiniais
Mano kalva,
Mano slėnis,
Pieva vaikystės,
Nes per daug jau turiu,
Žilą galvą
Nešdama prie
Altoriaus jaunystės.