Lunatikė

Atsargiai žingsnį minu
į tuštumą nakties-
aidu atsiliepia.
Krentu į tylumą,
į vakuumą-
jėgas kaupiu.
Pavasaris,
gajus kaip niekad,
braižo orą…

-Ištarki mano vardą,
vėjau-kalbinu.
-Ak įnoringi tavo norai!

Siūbuoja vieškely trapus
prisodrintas laukimas,
tylos pažadintas.
Artėja praraja,
dar žingsnis vienas.
        Dar…

-Savižudė tu,
savižudė –
kažkas kuždėjo.
O žodžiai, atsimušę
į bejausmį žvilgsnį,
slėpės kontekste
prasmių ir norų.

-Savižudė ji,
savižudė-
kvatojo slegianti naktis.

Ištarki mano vardą, vėjau.

-Ne ji nesustos!
Palauk!

-Naivuolė tu,
naivuolė-
ištiesęs šlamančius sparnus
pavasaris
ties manimi
suklupo-
ir aš prie jo.

Klajūnė šypsena
kampučiuos lūpų įsitaisė,
ir ryto bundančio vėsa,
aptiko miegančią mane,
žiedais pavasario apklotą
obels laukinės guoly…