Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (21) (juodraštis)

XXX.
Kitą rytą pasipuošę ir susikibę už rankų, patraukėme pajūriu paslaptingų bokštų link. Jie buvo ne taip arti kaip atrodė stovintiems ant kalvos.
Baigėsi mišios, ir keletas senų moterėlių skubinosi iš bažnytėlės. Jaunas klebonas pasitiko mus zakristijoje.
Davę amžiną priesaiką būti ištikimi iki grabo lentos, palaiminti, prisiekę mylėti ir vienas kito neapleisti,  tarsi iš naujo gimę išskubėjome iš maldos namų.
Ėjome atgal apimti vos juntamo švelnaus jaudulio, tarsi sūpuojami jaudulio bangos. Pusiaukelėje pasisukusi apsivijau rankomis Martyno kaklą. Susiviję kūnais jutome didžiulę palaimą, tarsi moterystės sakramentas dar labiau būtų sutvirtinęs mūsų meilės ryšį.
Jūros bangelės glostė krantą, drėgme nutrindamos praeivių pėdsakus. Abu staiga tarsi pajutome pasaulio laikinumą. Tylėjome. Apimtas palaimingos būsenos, Martynas suspaudė mano ranką tarsi prisiekdamas tvirtai vesti per gyvenimą. 

Savo kambarėlyje jausmų ir aistros pilnatvę abu suvokėme kaip neatsiejamą visumą. Dabar kartu buvome visi trys – šeima: mylintys, laukiantys ir trokštantys susijungti – pasijusti vienoje vietoje.
Laimingi ilsėjomės vienas kito glėbyje tol, kol nematomos srovelės tekėjo į pirštų galus, aitrindamos prisilietimo palaimą. Tas troškimas ieškoti jausmų pilnatvės atrodė panašus į norą turėti didžiulį laivą, kuris nurimsta tik parimęs ant inkaro uoste – šeimoje su potvyniais ir atoslūgiais, į kuriuos iš vienatvės upelių atsiiriama valtimis. Ar jos susilieja į laivą priklauso nuo irkluotojų…

Ramybės akimirką palengva suspurdėjo manyje besiglaudžianti nauja gyvastis. Nejaugi tas trečiasis – dar sunkiai suvokiamas, bet labai mylimas jau praneša apie save? Perspėja – būkite atsargesni, atidesni ir jam… Prašo dėmesio dar neatėjęs…

XXXI.
Katino dienos ėjo į pabaigą. Paskutinį rytą ilgiau pasilepinę ir nuėję atsisveikinti su jūra, pasukome atgal į sostinės šurmulį. Sėdėjau atsilošusi šalia vyro, pritvirtinusi diržu spalvingą praėjusių dienų mozaiką, nugrimzdusi į prisiminimuose sūpuojamą bangų ošimą ir tą palaimingą sielos ramybę, kurios dar netrikdė miesto skuba ir pašėlęs ritmas – kasdienis nematomos bangos teliūskavimas tik pirmyn.
– Kaip pailsėjai?
– Sugrįžo dvasios ramybė.
Savo krašte visą laiką jaučiausi labai keistai, lyg būčiau įstumta į narvą, į kurį tuoj tuoj įleis ir kokį siaubūną… Buvome įpratę kaskart vis ko nors saugotis, bijoti dėl ateities, dėl kitų žmonių ar valstybės, jos tarnų neapdairaus elgesio…

Po ilgokos tylos Martynas pasiūlė:
– Gal vėl reikėtų vakarėlio…
– Noriu ramybės…
– O jeigu su tavo draugėmis.
– Abi jos nutekėjo į užsienį…

Pilkšva vakaro prieblanda apgaubė kelią. Pakelėje žiebėsi vienkiemių ir miestelių žiburiai. Kaip paslaptingi, pavasarį atgyjantys  sargybiniai, pakelėje styrojo vieniši medžiai. Jie kaip ir žmonės laukė gamtos atbudimo prisipildančios gaivos.

Į sostinės mašinų srautą įsiliejome sutemus. Priartėjo namai su tarsi įkąsti pasiruošusiais tvoros dantimis ir vaiduoklišku žibintu. Įvažiavę į garažą, skubėjome nusikratyti kelionės įtampos.
Atšoko praviros durys. Vagys – žybtelėjo mintis. Baimingai virstelėjau antrąją durų pusę. Šalta svetimumo banga plūstelėjusi į veidą, perliejo mane kraupiu vaizdu: svetainės viduryje į krūvą sumestos knygos ir indai, miegamajame – išjaukta patalynė. Matyt, ieškota pinigų ir brangenybių, kurių niekada daug neturėjau. Apšnerkštame darbo kambaryje neliko kompiuterio, svetainėje – muzikos centro. Virtuvėje mėtėsi sudaužyta mūsų jungtuvių dovana – vokiško porceliano servizas. Ko neišsinešė, iš pavydo sudaužė – bukumas ir žemas lygis.
– Mano mokslinis darbas! – klyktelėjau.
Žvilgtelėjau į slaptavietę – ačiū Dievui, diskelis su įrašytu tekstu gulėjo savo vietoje. Nudribusi ant sofos, sukukčiojau…
Poilsis nuėjo niekais. Iškviesti pareigūnai tik skėsčiojo rankomis – vagišių ir pėdos nusitrynusios. Nežinia kurią praėjusios savaitės dieną jie naršė mūsų buitį – skverbėsi į  jos erdvę, teršė savo skubiu alsavimu ir juoda dvasia namų židinio jaukumą ir pradėtą puoselėti darną. Įsibrovėliai tarsi išsinešė dar vieną dalelę šilumos ir to nenusakomo namų esaties jausmo – jie tapo tarsi svetimi. Baisi ne vagystė, o namų dvasios išderinimas, jų vidinės darnos išjaukimas. Prie bjauriai pridergtos aplinkos, jutau, negreitai pritapsiu. Tą sunkiai žodžiais išreiškiamą netektį patirdavau kasdien peržengusi namų slenkstį. Daiktams vėl bus uždirbta ir jie sugrįš į savo vietas, o sujaukta namų dvasia atsinaujins negreitai. Kitiems sunkiai suvokiamas svetimumas sklandė tarp dar likusių daiktų, kurie apsigaubė vagišiaus dvasios šalčiu ir atgrasumu, kuris sustiprėjo labiau negu po striptizo vakarėlio. Pašaliniam sunkiai suvokiama jausena trikdė ir varė į neviltį.