Kaip išnyko meilė tarp vyro ir moters. [ konkursinis Sebastianui ]

[Tikiuosi neištrins, [ čia daug erotikos]; ] ]

Tolimoje Vampiršliuchijos karalystėje vyravo taika ir ramybė, bet nelabai ilgai ir nuobodžiai.
Nes vieną siaubingą dieną, iš dangaus pradėjo lyti lietus ir krušti kruša. Vampiršliuchijos piliečiai ir kaimiečiai [ vieni gyveno gražioje pilyje, o kiti negražiame kaime, kuris smirdėjo linoleumu ] puolė į paniką. Lietus lijo kiaurą parą ir susiūtą parą, bei baigė užtvindyti miesto gatves, o kruša iškrušo visus gyvulis, kurie ėmė masiškai dvėsti.
- Negerai, - pasakė kažkas garsiai šį protingą žodį.
Visi kiti tai išgirdo ir ėmė masiškai bijoti.
Baimė pasklido visoje karalystėje.

Šalia pagrindinės Vampiršliuchijos pilies, glaudėsi senos, rožinės spalvos kapinaitės, kurios garsėjo tuo, kad jose gyveno vampyrai neformalai, vampyrai gėjai ir gėjai vilkolakiai.
O pačiame didžiausiame kapinaičių rūsyje, buvo įsikūręs žydrojo kailiuko savininkas, visų kitų pabaisų religinis lyderis ir rasės vadas – kalėdinis vampyras Žibutis fon Šelmiukas, draugų vadinamas tiesiog  Malvina arba Stringučiu.
Jis išgarsėjo kaip pirmasis pasaulio vampyras įteisinęs vyro ir vampyro santuoką ir uždraudęs gerti moteriškos lyties personažų kraują, bei kitus skystimus bėgančius iš įvairių vietų. Visi ten besiveisiantys neformalai ir vilkolakiai buvo tuo labai patenkinti ir labai gerbė savo vadą. Bet vieną dieną, vienas vampyras užsimanė nekaltos mergelės kraujo. Jis paniekino savo dvasinio lyderio žodžius, pasigaudamas jauną piemenaitę ir pavogęs jos persisunkusį krauju... Na tai per daug šlykštu, kad imčiau aprašinėti kaip jis tą dalyką išgrežė ir...
Po to įvykio, vargšą vampyra ėmė graužti baisi gėda. Nuėdusi jo pėdas gėda šiek tiek nurimo, bet visai neišnyko. Nenorėdamas būti visiškai suėstas, prasikaltęs vampyras išsipasakojo savo draugui vilkolakiui Filodendrui. Bet tas vilkolakis buvo ypač didelis stukačius ir v`kazlyl vampyrą vadui. [ v‘kazlyl – išskundė; stukačius – skundikas. Aut. past. ] 
Žibutis, viską sužinojęs, pasikvietė prasikaltusįjį pas save ir liepė pasiaiškinti:
- Kodėl, mažuliuk, nepaisai mano įsakymo?
- Atleiskit, o jūsų žydrėnalybe, neturiu geros atmaskės tai negaliu ir pasiaiškint.
- Hmm... – susimastė Žibutis, - skirsiu tau bausmę. Ryt nuo mano gašlaus kūno, visą dieną laižysi uogienę.
Taigi, taip viskas būtų ir pasibaigę, jei ne ta sumauta kruša ir ne tas sumautas lietus.
Lietus užtvindė vampyrų požemius, o kruša pribaigė spėjusius išvengti potvynio. Nes ten lijo švęstu vandeniu, o švęstu vandeniu lyja tik Vampiršliuchijos dangus.
Gyvas liko tik prasikaltęs vampyras ir jo gėda, nes jis turėjo akvalangą, skirtą būtent tokiam atvejui. Bet gėda vis ėdė vampyrą ir ėdė, kol suėdė visą odą ir riebalus bei raumenis. Liko tik skeletas. O skeletas tai jau ne vampyras.


Miestelio gyventojai, po septynių milijardų metų, pagaliau lengviau atsikvėpė. Kruša baigėsi, o lietus irgi baigėsi. Tiesa, jiems teko prisitaikyti ir mutuoti į undinėles, o undinėlės tai jau irgi ne vampyrai ir net ne žmonės. O kadangi visi buvo undinėlės tai išnyko seksas tarp vyro ir moters. Liko tik undinėlė su undinėle.