Niekas nepasikeis

Saulė taip pat glostys
prieš mano langą stovinčio
daugiaaukščio plytų raudonį,
ir dar
langai taip pat
begėdiškai apkalbinės mūsų batraiščių ilgumą.
Niekas nepasikeis.
Mes ir vėl žygiuosim susikibę į arčiausią parką,
apsimainę apgaulės žiedais.
Mindysim pėdas
kitų žmonių,
ir tas pačias savo,
tradiciškai išgaubtuose
žole apaugusiuose asfalto plytelėse.
Akmenim matuosim
žąsingo tvenkinio gylį,
iškedensim
viską
nesigilindami į savo pirštų vylingus dūsavimus.
Save ignoruosim,
jausmams naujus sinonimus dovanosim.
Tipensim vienas kito skruostais.