Kutenimas ir mąstymas

I. MĮSLĖ - KAS?

Aš nejaunas, gal todėl šneku prislopintu balsu, o jis mane vadina raukšlėtu senuku. Mes lyg ir vienmečiai (mums apie 40), tačiau toks įspūdis, kad jis prieš mane dar vaikas, sapnuose skraidantis padebesiais ir visiškas beprotis savo prisigalvojimuose. Bet jis mano šeimininkas, ir aš jau pusę amžiaus jam tarnauju.
Turbūt girčiausi, sakydamas jog tarnauju ištikimai. Aš paklūstu. Meluočiau, vaizduodamas stiprų raumeningą vergą. Bet aš stengiuosi. Man sako: „stok“, aš ir keliu galvą. Liepia būti tvirtam, - aš nepriekaištaudamas vykdau jo valią, kiek tik leidžia mano jėgos.
Bet aš senstu greičiau už savo šeimininką, ir čia jis nieko negali pakeisti. Nes aš jam duotas vienintelis ir nekeičiamas. Nes esame vieno kraujo. Nes aš jam teikiu daug džiaugsmo, nes mano stiprybė maitina jo galias, o mano silpnumas jį labai liūdina. Nes jis visad seka paskui mane, - jis vejasi mano senatvę. Tą puikiai supranta, tačiau ką gi padarysi, žmogau.
Nes esu jo kūno dalis.
Esu šiltas daiktas, tad galima sakyti, jog ir gyvas, jei gyvybe vadintume nevalingus vergo judesius arba vien energetinius procesus, vykstančius manyje. O gal net sąmoningas, jei žemesniosios sąmonės svarbiausi santykiai, pasak Jaspers‘o, tėra malonumas ir jėga.
Gana mįslių.
Jis nuogas sėdi krėsle ir apžiūrinėja mane nuo pat šaknų. Raumenų skaidulomis esu įaugęs į jo pilvo apačią ir didelis atrodau nelyg medis, melsvomis kraujagyslėmis varinėjantis kraują į jo širdį bei nepadorių vaizdinių kupiną galvą. Dovanojantis juslinį nuotaikingumą ir stiprybe maitinantis jo poeziją.
Taip taip, jis – savimyla poetas, kuriam patinka jo galas net ir tuomet, kai jis panašus į raukšlėtą senuką – mane.

II. MĄSTAU

Kelias nuo manęs iki c. n. s. kiek tolokas, tačiau visgi pasiekiamas keliais malonumo nervais, gimdančiais jėgos proveržius manyje. Todėl teisinga manyti, jog aš net mąstau. O jeigu ir primityvokai, užtat tikrai galiu atlikti ne vieną mąstymo operaciją: nepajėgdamas abstrahuotis iki aukščiausių apibendrinimų, galiu vertinti šeimininko noro stiprumą ir per daug neanalizuodamas bei neskirdamas esminių priežasčių nuo antraeilių, savo valia spręsti gana svarbias dilemas: augti man ar subliūkšti, jau pabaigti ar dar luktelti, patinka man naujos kelionės ar maloniau sava gera vieta. Taigi, būnu begal svarbus, nors dažnai savimi abejoju, kas ir būdinga mąstančiam.
Tiesa, sąvokas ir vaizdinius skolinuosi iš jo – maniškiai būtų pernelyg tiesmukiški ir primityvūs, - todėl kartais prabylu net eilėmis, kuriose, žinoma, pilna arkliško žvengimo bei rėksmingų komandų... maždaug: „viniuką tau šiknon / o tau graban / še mintį klaikią / jiems ramybę dvisią / skystai / tai nuo vandens / druska nubalzamuos tave / rūdyja išorė, bet ne lytis / ir medžiai ne... atsiprašau, mano šeimininkas surimuotų kitaip... O šiaip, stengiuosi šnekėti kuo paprasčiau, kad ir aš suprasčiau, o pasakęs – dar ir prisiminčiau kurį laiką.
Menu save mažą...
Mano paskirtis yra myžti, stovėti ir dulkintis.
Sisiavau nuolat ir pro save perliejau ištisą vandenyną šilto skystimo. Tą daryti man nesutrukdytų niekas, todėl vaikystėje savęs netapatinau su šiuo veiksmu ir jo neįsidėmėjau, nei ateityje kas galėtų trikdyti ar drausti atlikti šį, beje, nemažą malonumą teikiantį veiksmą. Myžimas nejaudina, neskaudina, nebaugina. Nieko ypatinga.
Savąjį „aš“ išskyriau iš aplinkos tiktai pirmąkart jusdamas skausmą papilvėj. O priežastis buvo netikėtas, odelę draskantis mano padidėjimas, - po to, kai darželinukai pradėjome mėgdžioti suaugusius ir lakstyti paskui mergaites. Viena tokia sugauta smalsuolė parodė mums ką slepianti, ir tai labai, labai skaudžiai kuteno... Tąkart nepabaigiau ir dar ilgai nežinojau ką tai reiškia. Užmigau tada... bet jau laukdavau: kiek skausmo, tiek malonumo jam praėjus, kiek anos išdykėlės, tiek ir savęs.
... Kol vieną naktį manyje užaugęs niežulys palaimingu fontanu neištryško lauk.
Nuo tada ir atpažįstu savąjį „aš“. O pabaigti sapne iki šiolei trokštu labiau negu moters. Tuo mes abu su juo panašūs keistuoliai.

III. GREIT KLIMAKSAS, POETE?

O pasenau aš taip pat per vieną naktį.
Tai nutiko šiltą rudens vakarą, viliojantį gamton apgaule, - jog šitokia vasariška naktis gal būt šiemet paskutinė. Kada dar nešlapia pievoje mylėtis su kokia laukine ir nešąla užpakalis. Kai galite su ja išdykauti iki ryto ir neskubėti dalintis žvaigždėmis danguje.
Labai romantiška.
Jie visą vakarą gėrė vyną, kol nusprendė, jog susipažino. O nuklydę kalvomis bei pamiškėm į nuošalią vietą, aistringai plėšė vienas nuo kito drabužius, turbūt, kad dovanotų visas paslaptis, prieš tai išsidalinę žvaigždes, ir kad greičiau baigtųsi svaigulys. Man net atrodė, kad jie skubėjo išsiskirti.
Čia aš ir iškrėčiau kiaulystę.
Ji geidė būti paimta grubiai, o ir jis svaidėsi stipresniais žodžiais bei glamonėjo ją aštriais judesiais. Ir jau nusitaikė prievartauti tą laukinę. Bet...
Man visa turbūt buvo pernelyg netikėta, gal net pyktelėjau tada, kodėl pats manė esąs eržilas, prieš tai suokalbiškai nemirktelėjęs savo daiktui. Arba tiesiog aš buvau per blaivas, o jis – girtutėlis? O gal man aplamai reiktų uždrausti mąstyti, nes tai slopina geidulius...
Ne, ne apie tą įvykį rašė Kantas: „Mes nepatiriame savo vaizdinių priežastingumo, kad jais kontroliuotume savo valią, savo nervų sistemą bei raumenis“. Arba dar: „Jausmas, jog net pats spontaniškiausias mąstymas, kuriantis sąvokas ir jas susiejantis, esti prislėgtas imperatyvo naštos, jis tapatus pagarbos jausmui ir turi šiek tiek bendra su polinkiu, šiek tiek su baime“.
Taip taip, mąstymo diktatūra iškreipia jusles.
Ir anksčiau jis turėdavo rūpesčių dėl mano elgesio: ne kartą pirty ar nuogalių maudynėse stovėdavau lyg įkaltas ir šitaip nurausvindavau jo žandus. Bet jis gėdą nuslėpdavo juoku. Tačiau aną naktį, priešingai, pirmąkart nepakilau, šįkart privertęs šeimininką juoktis iš bejėgio savęs.
Bet jis vis vien nepatikėjo, kad aš pasenau.
Jis manė, kad aš vėl jį išdaviau.
Man patiko mergina, gal aš tiesiog bijojau, per pusvalandį – kitą ją išdulkinęs, prarasti visam laikui?
O nejusti senatvės prieš tokią jauniklę, kurios mama jaunesnė už tave, negarbinga.
Kanto bei mano mintys be konteksto – mėšlas ir painiava. Bet jei tavo, žmogau, galas pradėjo mąstyti ir cituoti klasiką, klimaksas neužtruks.

IV. MYSTIC

Po šio įvykio, tarsi sutrikus medžiagų apykaitai, kraujas pro mane ėmė tekėti keliskart lėčiau, ir man tiesiog pritrūktų spaudimo dulkintis kairėn dešinėn.
Jis nekreipė į tai dėmesio, nes gerą pusmetį neturėjo moters. Tačiau į organizmą įsimetęs vangumas neliko nepastebėtas, - jis pradėjo pilnėti. Ne dukart, bet...
O jau kada be veidrodžio nematai savo byrkos, sotusis, amen mudviejų draugystei. Nežiūrėdami vienas į kitą, mes ne tik prarasime ryšį, pasitikėjimą, pusiausvyrą, etc., negalėdami bent pasisveikinti rytais, mes neteksime realybės pojūčio, nuklysdami vienas į kasdienius rūpesčius, o kitas – į sapnus.
Tampu nenaudingas it meno kūrinys, ar tai siekei sutverti, poete?
Didelis ir tvirtas būnu tik paryčiais, kuomet miegas saldžiausias, o sapną sunkiai skiri nuo tikrovės, tapdamas vos ne kino galiūnu. Ir jei ne mielas berniukiškas orgazmas, ta retai pas sukriošėlius užklystanti šventė, mąstyčiau apie savižudybę, - vieną rytą surastų mane nuvytusį...
Kuo daugiau gilinuosi į priežastis, stebuklingai greitai apvertusias mūsų abiejų gyvenimo svarstykles nuolaidžiojon pusėn, tuo labiau darausi svajotojas ir net mistikas. Taip, poete, neužilgo aš mąstysiu už tave ir kursiu falocentrines eiles.
Maža to, kad aš lyg Dekartas suabejojau tos lemtingos nakties svarba, aš jau linkstu į tikėjimą visokiais ten atsivertimais bei telepatija. O kad yra žmonių, turinčių galios ne vien žvilgsniu sugadinti kompiuterį, bet ir junginėti vyrišką potenciją, - tuo giliai tikiu.
Ar tu, mano drauge, atsimeni tą paslaptingąją merginą, kilometro atstumu į savo juodus plaukus viliodavusią šikšnosparnius? Kurią mylėjai ir su kuria išsiskyrėte netarę vienas antram nė žodžio, o daugiau ir nesimatėte? Tai nutiko vos mėnesį – kitą prieš čia išpūstą girtą naktinį nuotykį. Nors tu išdidus, mano mielas, tačiau dar gausi keliais sugrįžti pas ją, kad atlaidžiu bučiniu nuimtų nuo manęs apsėdimą. Ji tau buvo ir liko abejinga, bet po paskutinės jūsų meilės nakties išeidama ji paprasčiausiai užmiršo išjungti tamsiąją šviesą.
Sugrįžk. Mums abiems bus geriau. Aš įsakau!
... ir nejučia sukietėju.

V. MANIAKO GIMIMAS

Svarbiausi jo gyvenimo pokyčiai sutapdavo su naujos moters pasirodymu: jis keisdavo daiktus, žodžių reikšmes, net veido architektūrą. Pralinksmėdavau tada ir aš, žinoma, kaip apsidžiaugiama, gavus pabendrauti su asmenybe. Vyrai? Su vyrais, kurie verti draugystės, artimiau negu iki juokelių ar šnekų apie orą, bendrauti nė nepavyks. Jie orų nelemia, ir jų akys šaiposi iš tavęs. Vyrais privalome būti mes, moterų kutenami, o vyrus mąstydami.
Jau nebus tokio vyro, kurį norėtume paguosti atkišdami užpakalį. Nes anuo galu jam patinka nebent persti, o aš aplamai nemėgstu blogo kvapo. Jis galvoja vien apie santūrią draugišką aistrą, tuo tarpu aš šlovinu visišką suartėjimą – geidulį – save. Nėra stipresnio fiziologinio proceso, kurio metu įvyktų milžiniški organizmo pakitimai: maksimaliai išauga pulsas, kraujospūdis, sutrinka sąmonė, ir net gali sustoti širdis.
Truputis „vyriškumų“.
„Žmogaus būties suvokimas atsiranda „Ribinėse situacijose, tokiose kaip Mirtis, Kančia, Kova, Atsitiktinumas, Kaltė ir Tikėjimas. Šių kraštutinių situacijų negalima įveikti ar pakeisti, jas galima tiktai įsisąmoninti. Vis dėlto jos atskleidžia žmogui jo būtį, liudydamos pasaulyje esant „Plyšius“ ir nesėkmę visų pastangų suprasti pasaulį iš jo paties“ (Karl Jaspers)
Mąstau: daugumai vyrų laimė ir yra pasijusti kietam. Kad ir ryte - vakardienos prisiminimais. Kietuolių laikai. O jis savo silpnybes ir kompleksus, kuriais pralaimi tiems kietuoliam, pavertė vienatvės diktatūra ir stengiasi išrėkti eilėmis, ne, necituosiu...
Dar blogiau: vakar jis susirado ilgą lietpaltį, kišenėn įsidėjo žibintuvėlį ir patraukė link merginų bendrabučių... juokais turbūt. O ką jei rytoj pasiims ne žibintuvėlį, o virtuvinį peilį?... bet, manau, nepasiims. Jis dar nenusvilęs, atsiprašau, nenusivylęs žmonėmis... jis nepiktas ir be jokių ten pedagoginių polinkių...
O dėl ekshibicionizmo... Mados dalykas, praeis.
Jeigu dar vakar pats tiesiog kliedėjo poezija ir puikuodavosi savo kūriniais, nekreipdamas į mane pagarbaus dėmesio, tai šiandien eiles gamina tingiai, vien iš įpročio. Netgi nesišneka su kolegomis apie poezijos svarbą gyvenime. Šiandien jis sensta tiesiog valandomis. Gal būt ieškojo ir surado būdą kaip susijaudinti...
Kaip jis tapo poetu? Labai paprastai: keturiolikos jis piso vištą... tėvas pamatė ir girtas kažkam leptelėjo. Kaimas, supraskit...
Kartais jis man visai nepatinka: mąstau, juk čia, mieste, pilna geriausių moterų, o jis miškelyje pasislėpęs varo mane į kumštuką... Toks metas: jei vaikštinėji vienas miške, jau atrodai lyg maniakas. Jei gyveni kartu su draugu – jūs žydri... Labiau negu TV, vakarais jis mėgsta spoksoti į svetimus langus, - jį anksčiau ar vėliau pasodins.
Madų nepavysi, poete, ypač jeigu tavo galas gerokai nujodinėtas. Tačiau tu gali būti pusę žingsnio priekyje, jei, žinoma, nevaikštai atbulas lyg vėžys. Įtrauk pilvą ir pirmyn... Jei pavargai, jei likai vienišas, bendrauk su savo galu, kuriuo visai patogu rašyti eiles ant nuogo moters kūno. Arba sisiuoti religinius simbolius viduržiemio sniege.... ech... gaila, ne romantizmo laikai...
Bet... aš jį dar pakutensiu...