Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (19) (juodraštis)

XXVI.
Vakarėjo. Pro melsvėjančias sniego pusnis, kiemsargių aplipdytas patižusio sniego gumulėliais, po darbo skubėjau į autobuso stotelę. Parduotuvės vitrinoje mirguliavo nukainotos avalynės reklama. Baigiasi senieji batai – kitąmet reikės naujų. Gal užeiti? Su mažu vaiku atvažiuoti iki centro nelabai galėsiu – gyvenu už miesto.
Įslinkau į nedidelę patalpą, užgriozdintą ilgu suolu avalynei matuotis. Porelė lakstė tarp lentynų įtartinai nervingai skubėdama. Akis tarsi aptraukė migla – apsunkau nuo staiga apėmusio nuovargio. Kas čia dabar? Įsispoksojusi į storą žieminių batų aulą lankstančią merginą, akimirksnį praradau budrumą – nebekreipiau dėmesio, kas darosi aplinkui. Pasijutau besimatuojanti tokius pat kaip ir ji žieminius. Kainos gana solidžios, nors išreklamuota nuolaida: akivaizdi gudrybė – pakelti kainą ir paskelbti nuolaidą. Išėjau…

Stotelėje stypsojau daužydama koją į koją – šaleno. Atslinkęs autobusas kaip žiaunas bangžuvė pravėrė duris, prarijusias mane – įlipau važiuoti namo.
Sudribusi ant sėdynės naršiau rankinę – dingusi piniginė. Pasinaudojęs išsiblaškymu, vagišius lengva ranka pasiglemžė mano pinigais išreikštą kasdienį triūsą. Prisiminiau parduotuvėje apsunkusias akis – atbuko budrumas. Prie centrinio banko paprašiau sustoti – skubėjau užblokuoti atsiskaitymų kortelę. Budintis reikalavo skambinti telefonu. Šiaip ne taip išaiškinau, kad namus pasieksiu po valandos. Per tą laiką sukčiai pagrobs mano pinigus ir neliks kaltų. Ar kam svarbu, kad liksiu apšvarinta?

Slinkau gatve pažeminta ir apnikta sunkių minčių. Tegu nesidžiaugia vagišius – laimingas nebus. Lemtis kaip lazda su dviem galais – vienas atsigręš į niekšelį atpildu: nesėkme ar netektimi. Pažymėtas paniekos ženklu, jo ilgapirštis neatsikratys visą gyvenimą, virstantį nesėkmių grandine, kai lemtis atsisuka nesuvokiamu kerštu... O kaip to ženklo išvengti nė vienas nevykėlis nesusimąsto.

Namuose prisėdau pailsėti ir pasklaidyti laikraštį. O dievulėliau – vėl žiaurumai. Ekspertė kruvinomis pirštinėmis tupėjo prie lavono – sutampė blogumas. Blinktelėjusi ant grindų, susitrenkiau galvą. Atbėgęs Martynas pasodino ant sofos ir apramstė pagalvėlėmis.
– Vėl! Kada nustosime braidę po kraują?! – parodžiau į laikraštį.
– Pinigai rieškučiomis semiami…
– Ir dar spalvota…
– Raudonai mosuoti buvom įpratę …
– Tik žiaurumas ir pyktis raudoni. 
– Užmiršk! Nusiramink… – nutraukė vyras.

XXVII.
Miegojau negiliai ir kažkaip budriai – panašiai kaip aną naktį kaime. Slėpiningi tvariniai apie langus nevaikščiojo, tvyrojo priemiesčio laukų tyluma, bet buvau praradusi dvasios ramybę – ėmė dirginti gyvenimas: žiniasklaidos paskleistas melas, apkalbos darbe ir kasdienybė, kurios negalėjau išvengti kaip paauglystės šašų pavasarį.
– Reikia poilsio, – vieną vakarą ištarė Martynas.
Pasiprašiau savaitės atostogų, bet tokį trumpą laikotarpį draudė įstatymas – nuskriausiu valstybę. O kiek valstybė mane skriaudusi: per jėgą bruko materializmo mokslus, nusavino tėvų santaupas, vis dar nesugrąžina žemės. Pykino išmynus šunų išmatas gatvėje, trikdė garsiai keiksnojantys ir viešumoje besispjaudantys. Jau ne visur galėjau gauti informacijos gimtąja kalba, dažnai klaidino reklama. Niekas nesivargino sukurti žmonių bendravimo taisyklių, kad galėtume normaliai jaustis savo krašte. Svarbesni valstybe vadinamam monstrui kuriami įstatymai, o ne sveikata ir darbingumas. Į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Jaučiausi ne moterimi, o robote, turinčia aklai laikytis vidutinybių sukurtų nuostatų, kurių nesilaikė patys jų kūrėjai.

Pagal įstatymą atostogas galėjau dalyti į dvi dalis, kad jos būtų ne trumpesnės kaip dvi savaitės. O tiek man nereikėjo – norėjau tik trumpam atsipūsti. Kaip viskas kvaila?! Norėdama tik savaitės, buvau priversta imti nemokamų atostogų.