Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (18) (juodraštis)

XXIV.
Po savaitės prie to paties kabineto su jauduliu laukiau atsakymo. Jis buvo teigiamas. Naujos gyvybės užuomazga slypėjo manyje jau dvyliktą savaitę, nors jokių pasikeitimų dar nesuvokiau. Jeigu ne šleikštulys aną rytą ir toliau nieko nebūčiau įtarusi.
Gydytoja patarinėjo labiau rūpintis savimi: gerai išsimiegoti, normaliai maitintis ir pasinerti į malonius dalykus: sklaidyti meno albumus, skaityti poeziją. Išėjau laiminga: vaikas pripildys buitį naujų mielų rūpesčių – turėsime užsiėmimą, kuris abu labiau suartins.

Kai grįžau namo, pirmiausia akys užkliuvo už  koridoriuje palikto dienraščio. Nuo vaizdo pirmame puslapyje nukratė šiurpas. Vėl nusikaltimo auka su visa kraupia tikrove. Va ir ieškok gražių ir malonių dalykų… Gėris jau nebegali prasiskverbti pro kruviną bangą geltonojoje spaudoje. Tamsa gožia aplinką ir tarsi paskatina juodąsias jėgas – sakoma, kad taip dauginasi blogis. Apmaudu, kad iš visokių žiaurybių spauda telkdama juodąsias jėgas, jas padauginusi išplatina. Taip ir gyvename įpratinti nuolat laukti sukurptos staigmenos, kitaip nebemokame…  Sensacijos aukos…

Į pasaulį per dažnai žvelgiau pro šviesą sugeriantį tamsos šydą. Tamsių vaizdinių nesisekė išvengti: nebent nežiūrėčiau televizoriaus, neskaityčiau laikraščių, nevaikščiočiau gatvėmis ir nematyčiau bjauriu elgesiu save žeminančių žmonių. Aplinka veši kaip blogiui gerai išpurenta dirva. Viskas staiga apsivertė: gydytojai patarus ieškoti malonios aplinkos, ėmiau matyti tik atgrasiausią gyvenimo pusę. Gal atidesnis žvilgsnis pritraukė blogybes, anksčiau dažnai praleistas nemačiomis…

Varčiau laikraštį. Gal ką įdomesnio ar naudingo surasiu ir sau. Perskaičiau antraštę: „Pokalbis su Europos parlamentaro žmona. “ Įnikau į rašinį apie valstybės tarnautojo žmoną, kuri gyvena didžiuliame kotedže, turi vilą Šveicarijoje, o jos sūnus iš pirmosios santuokos auga pas motiną kaime. Pabaigoje žvilgsniui sustojus ties pavarde, aiktelėjau – straipsnis apie mane. Buvau apkaltinta, kad nesutikau duoti interviu, norėjau primušti žurnalistę, o visas žinias ji gavo iš patikimo šaltinio. Virptelėjau iš pykčio, o apėmusi nuoskauda spaudė ašaras… Mane apibjaurojo, apdrėbė melu, bet negalėsiu nei apsiginti, nei pateikti savo tiesos. Neturiu nei kaip, nei kur. Jei pradėčiau įrodinėti savo teisybę, apdrėbtų dar tirštesniu dumblu… Geriau duoti kelią. Mama sakydavo: su durnu – du turgu…
Numojusi į viską ranka, pasiėmiau knygą, bet  jos turinys rizgo ir maišėsi su įkyriomis mintimis… 
XXV.
Iš gatvės dažną rytą į darbą ateidavau sutrikusi ir pasimetusi. Likau dar labiau pažeidžiama, kai spauda taip pažemino ir apšmeižė. Kiekvieną rytą ant įšilusio ekrano toliau pamažu į visumą dėliodavau mintis. Tikrindama elektroninį paštą, atsidariau iš draugės Amerikoje gautą žinutę, kurioje po laiško tekstu buvo  dideli į raides panašūs piešiniai. Ji prašė Martyno padėti perskaityti, ką reiškia runų ženklai. Kilo nenugalimas noras pačiai iššifruoti kampuotų piešinių reikšmes. Runas – seniausius gotų rašto ženklus, paliktus ant uolų Skandinavijoje, jis man buvo rodęs. Nukopijavusi įsirašiau į diskelį runraščiu užrašytą žodį:





Bibliotekoje prie kompiuterio naršiau po internetą. Po ilgų pastangų susiradau runų lentelę su raidyno atitikmenimis ir sudėliojau žodį  nebijok. Net susigraudinau iš džiaugsmo suvokusi runų paslaptį, drąsinančią mane kartu su kompiuteriu – ta tuščia erdve už ekrano su daugybe slėpinių.


P. S. Gaila, kad nenusikopijuoja runraštis.