Šiukšlės

Aš valiau savo butą nuo šiukšlių, susikaupusių per keletą metų. Popiergaliai, špargalkės, mokyklos laikų konspektai, matematikos ir fizikos sąsiuviniai, kurių taip ir nepanaudojau. Skudurai. Begalės persenusių ir perdilusių skudurų: seni džinsai, neadytos kojinės, marškiniai nudilusiomis rankovėmis. Per daug persenusių skarmalų.

Viską grūdau į didžiulius šiukšlių maišus. Grūdau ir vilkau lauk. Ne taip jau lengva vilkti didžiulius šiukšlių maišus. Per didelius šiukšlių maišus. Milžiniškus maišus. Sunkiai tempiau laipte ir jų apačios dunksėjo laiptais, o tas dunksėjimas aidėjo po kaimynų durimis. “A-ha, gal išsikrausto! ” manė jie. Taip, taip, iš proto, ponia, iš proto.

Gatvėje stovėjo čigonė prostitutė, o aš vilkau šiukšles. Čigonė prostitutė mylavo savo kūdikį. “Kas jo tėvas? Kur jo tėvas? ” klausinėjo praeiviai. Kas tėvas, kas tėvas? Jis gimė iš šventos dvasios, meiliai atsakinėjo juodas čigonės žvilgsnis ir visi ja tikėjo. O aš vilkau šiukšles į konteinerius, stovinčius mūsų kieme ir iš manęs juokėsi kaimynės katės. Visai bus pamiršusios tuos gabalėlius mano pusryčių, kuriuos kartais švysteldavau per balkoną. Jos pribėgdavo ir greitai sukirsdavo daktarišką dešrą ir fermentinį sūrį, o dabar šaipėsi. Nutilkit, nutilkit, ne taip jau lengva tempti maišus pilnus praeities šlamšto.

Kartą per savaitę tvarkydavau tokio senuko namus. Jo sūnus mokėdavo po penkiolika litų kiekvieną pirmadienį. Vienas kitas pinigas asmeninėm išlaidom. Aš valiau dulkes, ploviau grindis, indus, tualetą ir mėžiau to senuko šiukšles kiekvieną pirmadienį. Kartais skalbdavau drabužius ir džiaudavau ant ilgos virvės kieme. O senukas sėdėdavo ir žiūrėdavo į besileidžiančius lėktuvus. Jo gruoblėtos rankos spaudė prirašytą bloknotą ir mėlyną tušinuką. Rašė ir rašė. Pasitaisydavo juodus raginius akinius, patogiau įtaisydavo užpakalį ant taburetės ir vėl rašė.

- LY- AYF – garsiai pasakydavo jis lėktuvo registracijos numerį ir laukdavo kito. Aš kruopščiai priseginėjau nunešiotas apatines kelnes prie virvės ir stebėjau jį pro tuos pantalonus. Senukas gyveno po aerouosto tuptine ir lėktuvo griausmas versdavo šokinėti jo žmonos, amžiną atilsį, krištolines vazas ir porcelianinius puodelius.
- Kodėl jūs taip darote? - paklausiau.
- Ką? – senukas nelabai buvo patenkintas mano įžūlumu.
- Na, kam visa tai rašote?
- Prieik, prieik...
Aš priėjau ir iš arti pamačiau daug kartų matytą sąsiuvinį su lentelėmis. Lėktuvo pavadinimas, registracijos numeris, laikas... Aš mėžiau jo šiukšles, o jis skaičiavo lėktuvus.
- Kam visa tai darote?
- Tvarkos nėra – bumbėjo senukas – nėra tvarkos. Jie sugadins mano klausą. Aš dar ja nesiskundžiu. Skundą rašysiu, vaikeli. Ankščiau buvo tvarka, ankščiau tokių dalykų nebūdavo, o dabar... Dabar kaip užsieniniam filme! Nieko čia nebesuprasi, nei gėdos nei sarmatos...
- Bet pone Juozai, juk ten oro uostas, lėktuvai turi kažkur leistis.
- Tylėk! Aš rašysiu skundą. Antai, antai kokie sąrašai begėdžių – mosikavo jis bloknotu man prieš akis.

Aš prisėdau šalia ir mes abu skaičiavome  lėktuvus, ir vedėme jų registracijos numerius į didelį žalią bloknotą, gerdami čiobrelių arbatą su avyžiniais sausainiais. Patys geriausi sausainiai, kokius tik galėjo sugalvoti žmonės. Juos pirkau parduotuvėje visai šalia namų, po to kai nutempiau tuos didžiulius šiukšlių maišus. Toje pačioje eilėje mačiau kaimyną.

Mūsų name gyvena prancūzas, tik atrodo jis visai ne prancūziškai, bet man patinka stebėti kaip jis vedžioja savo juodą šunį ir kažką burbuliuoja jam meiliai ir žaismingai. Tuomet į balkoną išsitempiu gitarą ir imu groti kelių dainų “intro”, po to improvizuoju. Ir prancūzas atseit tūrėtų manęs klausytis ir žavėtis. O jis tik praeina nekreipdamas dėmesio, šnekučiuodamasis su savo juodaplaukiu  labradoru. Tai juoko tokios scenos suteikia kaimynės katėms, jos mėgsta pamiršti mano pusryčius, atsidūrusius jų bekikenančiose gerklėse. Na ir kas, kvaišos jūs, o man tiesiog patinka stebėti jį tik todėl, kad tuomet leidžiu sau jaustis kaip Amelija iš Monmartro. Nė velnio jos manimi netiki, teigia, jog esu įsimylėjusi. Aš jo net nepažįstu.

Mūsų name gyvena prancūzas ir man patinka stebėti, kaip jis vedžioja savo šunį, kaip jį išleidžia į balkoną ir kažką jam pasakoja. Galbūt apie tai, ką veikė visą dieną, arba koks gražus yra Eifelio bokštas, arba, kad kada nors jie išvažiuos į Prancūziją, vieni du ir aš jų nebestebėsiu ir atseit neleisiu pinigų sekimui. Atseit man jau bus nebeįdomu, nes Prancūzijoje daug prancūzų, o mūsų name jis vienintelis. Bonjour, bonjour, mojuoju įnirtingai tik manęs jis nemato. Bonjour, bonjour atmojuoja man medžių šakos ir forselis, stovintis po jais. Skanios šiais laikais saulėgrąžos. Valgyk, valgyk.

- Mūsų name gyvena prancūzas, mėgstu jį stebėti, kai vedžioja savo juodą labradorą – nepajutau, pasakiusi tai balsu.
- Ką? – nustebo senukas, išgirdę mano pezalus.
- Mūsų name gyvena prancūzas, bet visai neprancūziškas. Elgiasi jis neprancūziškai ir rengiasi neprancūziškai, ir visai jis ne menininkas, bet man patinka stebėti, kaip jis vedžioja savo šunį ir kažką jam pasakoja. Gal ir man nusipirkti didelį sąsiuvinį ir imti užsirašinėti viską ką pastebėsiu...
-
Senukas nustebęs žiūrėjo į mane ir klausėsi kaip garsiai siurbiu čiobrelių arbatą, kaip garsiai ryju gurkšnį, kaip garsiai kandu avyžinį sausainį, kaip garsiai kramtau.
- Tu jį myli?
- Ne.
Ir senukas vėl klausė kaip siurbiu arbatą ir kaip garsiai kramtau sausainį. Man dar liko išvalyti svetainės kilimą ir išblizginti didelį veidrodį. Norėčiau sudraskyti savo atvaizdą.
- Meluoji.
- Ne.
- Myli...
- Neturiu tam laiko.
- Nesąmonė.
- Man tik patinka į jį žiūrėti ir tik todėl, kad jis prancūzas, net jei visai nepanašus. Nebenoriu nieko bendro turėti su vyrais, neįsižeiskite.

Senukas klausėsi, kaip garsiai geriu paskutinį arbatos gurkšnį, kaip garsiai kramtau sausainį, o aš ėjau valyti didelio kilimo svetainėje ir didelio veidrodžio. Milžiniško veidrodžio, norėjau jį sudaužyti. Pono Juozo žmona kadaise buvo balerina ir dažnai čia staipydavosi, šokdavo, mankštindavosi ir grąžindavosi, tik gyveno jie tada kitame bute – senamiestį. Baisiai seniai tai buvo.

Užkėliau koją ant veidrodžio turėklo, išsitempiau, kiek sugebėjimai leido ir pasistiebiau ant pirštų galų. Ežeras, ežeras, ežerėlis  - stiklinis ir netikras. Baseinuose plaukioja plastmasinės gulbės atseit paauksuotomis karūnomis, jaunosios pjausto neskoningus, bet skanius tortus, o jaunikiai žiūri su baime į išrinktosios tėvus. Gulbe, gulbele, tu mano vargeli, rytoj  eisi skusti bulvių ir virti sriubos amžinybėj. Sunkus bus tavo gyvenimėlis, aukseli, jei sversime kilogramais.  Kadaise senuko žmona buvo balerina, dar prieš ištekant. Geriau būtum stebėjus kaimynų berniuką, o aš valau šiukšles