Puiki diena

Dangus atgijo, ledai sunyko
Ir sniegas nuo kalvų ropoja.
Akis primerkus tau pavyko
Iš tolo įžiūrėt kanoją.

Nors nematau aš tavo namo,
Žinau, kad gyveni ant kalno,
O tu juk visą panoramą
Matai lyg būtų tau ant delno.

Mano kanoja greitai slysta
Siauru, čiurlenančiu keliu.
Myliu aš šitą dangų skystą,
Kurį vadinam upeliu.

Kodėl tik šiandien man taip gera?
Juk buvo tiek liūdnų dienų…
Visur aplink kažkas vis daros –
Kitam pasauly gyvenu?

Į veidą pučia drungnas šiaurės vėjas,
Man nuo galvos kepurę kelia.
Prie saulės atspindžio jau priartėjau,
Tik valtis jo pasiekt negali…

Aš ją prie kranto priplukdžiau:
Praleidau tą vandens paradą.
Gitaros stygas užkliudžiau,
Balsu užtraukiau serenadą.

Staiga matau kažką atplaukiant,
Įsiveliant prie kranto tarp žolių.
Kol jį pagaus srovė nelaukiu –
Ištraukiu aš tą daiktą su irklu.

Žiūriu: tai didelis vainikas,
O vidury apsuptas nuostabių gėlių
Vaškinis angeliukas plikas
Ir parašyta: “Aš tave myliu”.

Iš laimės neatgaunu žado
Ir angelėlį pabučiuoju.
Kažin kaip jis mane surado?
Lipu į valtį ir galvoju…

Girdžiu tave, nors ir eini iš lėto,
Smarkų plakimą viduje jaučiu.
Ranka suspaudžiu irklą kietą
Ir pasimetęs trūkčioju pečiu.

Tu sušunki: “Sustok! Neplauk! ”
Aš meilę tavo akyse randu.
Slogusis rūke, pasitrauk,
Užteks vienatvės valandų!

  "Mergaitei su saule galvoje ir akimis debesyje"