Aukščiausiasis per klaidą

Ar niekada neteko pasijusti Don Žuanu? Klausimukas, aišku, vyrams, nors ir moterys turi savo analogiškų istorinių ištvirkusių asmenybių. Kad ir Jekaterina II, su kuria teko praleisti keletą audringų vakarų. Super meilužė, bet aš ne arklys - turėjau tai pripažint reziume...
Ok, eisiu prie ištakų.
Kad ir kaip bebūtų jums netikėta, laiko mašina vis dėlto išrasta. Padarė ją dar vėlionis Archimedas, iš kurio išradimą nučiupo žinoma kas - kariškiai. Vyrai. Tik pasirodė, kad kelionės laike turi vieną pašalinį poveikį - po kiekvienos teleportacijos velniškai stovi... Baisiau kaip išgėrus Kleopatros midaus, viduramžių raganų trachažolių nuoviro, ar XX a. viagros... Vienok keliautojams anksčiau, ar vėliau pasistojo klausimas - o kokios buvo moterys praeityje? O ateityje? Išradimas tapo šeimos turtu, ir ačiū dievui (tik kuriam?), kad tai buvo mano proprosenelių išdaigos. Užaugau ir mano tėvas tarė - dabar tavo eilė sūnau... eik ir nepadaryk gėdos giminei...

Niekada nemėgau istorijos. Ir kaip ją galima mėgti, jei vakar tu myliesi su neandartaliete, o  ryt jau tratiniesi Marso kolonijos viešnamyje. Nekenčiu istorijos, todėl ir papuoliau į šią istoriją...

Paskutiniai metai prieš mūsų erą. Būtent tiek rodė laikmatis, kai aš spjaudydamasis nuo teleportacijos laike, su skaudančia galva ir dar labiau nerimstančia galvute, atsidūriau Jeruzalėje. Viešpatie aukštelnykas!!! Po velnių visą išradimą – keikiau eilinį kartą, žinodamas, kad vėl meluoju sau. Gerai, kad buvo vakaras ir nors prakeiktą pusdykumės saulė jau buvo pasislėpusi už biednokų debesų – laikas į uzduotį. O ji gana paprasta ir netgi šiek tiek (!) patvirkusi – testas, kaip saugojo nekaltybę visų laikų ir visų tautų merginos.

Įjungęs apsauginį nematomumą savo kelionės priemonei, pradėjau leistis nuo uolėtos kalvos. Apačioje – jau grimstantis į miegą miestelis vis vien turėjo bent vieną merginą.  Greičiausiai ne vieną, nors man užteks gal keturių. Iki ryto susitvarkysiu ir „mision complete“ – namo. Jei dar žinau kur mano namai. Tiksliau – kada jie?

Miestelio smuklė. Vyno butelis atriša liežuvius tenykščiams liežuvautojams ir prasideda: Oj, ana tokia, o ši dar geresnė, ta davė, ta duoda visiems, o ana – čia jau į ausy, paslapčiomis, - čiulpia...!!! O ta miestelio ciel*a, prie jos geriau nelisti, nes kažkokia priplaukus... – To man ir reikėjo...
Po vidurnakčio aš jau prie tos miestelio įžimybės lango. Keletas skatinančių miegą dujų porcijų į jos gimdytojų atvirą langą – ramiai, gimdytojai, dirbsiu profesionaliai, hahaha...
Jos langas. Praviras ir nors poros metrų aukštyje, man, sportiškam vyrukui su hiperbolizuotu noru – niekalas. Šuolis su Nike 2332 pagalba galėtų švystelti mane į 10 metrų aukštį. Aš jau ant palangės... 0,01 mikrono storio ultrapralaidus prezikas ant mano vertikalaus draugužio – ką gi, miestelio nekaltybe, kis-kis-kis...

Ji gulėjo nuoga ir tokia gundanti, tarsi jauna katė, besiraitanti morčiaus metu ant asfalto. Menesiena ir naktinio regėjimo linzės išryškino jos ilgas kaip Colgate dantų šepetuko šereliai blakstienas. Kojos, lyg lazeriu tekintos iš bronzos, krūtys  aštrios - dantis išsikrapštytum, plaukai, išsidraikę ant baltos pagalvės – mmmmmmmmmm...
Būčiau galėjęs iki ryto mėgautis jos tobulumu, deja, pašalinis poveikis manė kitaip, ir aš jau šalia jos.
Bučinys į lūpas pažadino ją. Ne bučinys, o greičiau bandymas sutraiškyti jos lūpų vynuoges. Įsivaizduoju, kaip ji būtų suklykusi, jei ne XXI amžiaus išradimas – aistra skatinantis koncentruotas DREAM kvepalų lašas ant mano nosies. Nuostaba ir nerimas jos akyse vos įkvėpus virto nimfos geiduliu. Rankos ir kojos gyvatėmis sukaustė mano kūną ir net nepajutau kaip ji mane įsiurbė į save... fantastiškas jausmas man ir mano hiperbolizuoto bičiulio pergalės klyksmas joje.

Niekada nebuvau mylėjasis taip ilgai ir gaivališkai. Ji viršuje, šone, priekyje, apačioje, ore, pragare, danguje, bet kartu su manim. Spazmai, aimanos, konvulsijos,  virpulys, žemyn, aukštyn, ten, čia, visur, niekur... rytas!!!
Tai supratau pažadintas riaugėjančio kupranugario. Jo***ajmatj! Nežinau ką reiškia, bet taip dažnai šaukdavo Jekaterina II, kai eilinį kartą bandydavau ją patenkinti bergzdžiai. Pašokau kaip nusvilęs ir bučiau išlėkęs pro langą, tačiau sutikau jos dar mieguistų, prinokusių alyvuogių spalvos akių žvilgsnį. „Aš Marija, o kas tu?“ – išvertė kairioje ausyje imontuotas mikrovertėjas. Žvelgiau į ją su nuoširdžiu noru pasilikti, žinodamas, kad tai neįmanoma. Jaučiau savo kaltę prieš merginą – paprastai ateidavau joms miegant ir išeidavau, palikęs jas išvargintas nakties sapnuose. Norėjau pasakyti jai: „aš niekas“, tačiau mikrovertėjas, turbūt gerokai kontuzytas, kai nakties extazėje trenkiau galvą į Marijos lovos galą, išvertę: „aš – dievas“.
Neturejau laiko aiskintis ir pasitaisyti. Žinojau, kad pabudę kaimiečiai mane kastruos už nekaltos merginos tvarkymą, o ją užmėtys akmenimis. Todėl išlėkiau pro langą kaip zuikis.
Spurtas į kalną - ne juokai, kai tave vejasi raiti kupranugariais ir išakais tuzinas Ali-Babų. Iš tolo mintimis išjungiau apsaugą ir besilankstydamas nuo belekiančiu į mane tomahaukų, ar strėlių - kas ten supras tų laikų ginklus – atsiduriau laiko mašinoje. Pro neperšaunamo lauko skaidrų korpusą parodžiau jiems aukštyn iškeltą vidurinį pirštą – šį man patikusį ženklą atradau kažkur II tūkstantmečio pabaigoje. Surinkau sekančias koordinates: 2002.10.13 – ir bye bye arabai suknisti:)) .

Prieš teleportaciją kažkodėl prisiminiau kažkada klausyto instruktažo 9 punktą: ultrapralaidų preziką reikia keisti kas 1 valandą... tfu – velniop instrukcijas.
Jei būčiau žinojęs, kas po 33 metų nutiks mano sūnui...