Laiškai iš malūno

Malonu tęsti mūsų susirašinėjimą.
Vargu ar aš ironizavau, kalbėdamas apie Jūsų laiką. Jūs taip nuoširdžiai pasigailėjote perskaičiusi mano rašinėlį ir taip sielojotės dėl prarasto laiko, kad aš rimtai pagalvojau, kad gal atitraukiau Jus nuo kokių nors ypač svarbių darbų ar pareigų atlikimo ir tik šis apgailestavimas paakino mane prašyti Jūsų atleidimo. Jeigu taip nėra, tai man labai palengvėjo.
Kita vertus, suprantu visų skaitytojų nepavydėtiną padėtį - jie priversti skaityti visokį šlamstą, apie kurį garbingi ir savikritiški autoriai galėjo parašyti aiškiai, tarkim, preambulėje, - šlamštas, geriau neskaitykite. Bent aš pats nepasiduodu šiai loterijai ir neskaitau nepripažintų autorių rašinių visokiuose interneto puslapiuose. Geriau pasiimu išleistą knygą, tai bent yra šiokia tokia garantija, kad ten nebus visiškas šlamštas. Taip išvengiu ir bereikalingo laiko švaistymo.
Bet vėlgi, net ir norėdamas būti sąžiningas ir tausoti skaitytojų laiką, negaliu parašyti prie savo kūrinių, kad jie yra nieko verti arba tobulintini. Man visada atrodo, kad jie pavykę ir nieko nepridursi. Žinoma, po kiek laiko gal ir pasirodytų jie man taisytini, bet bėda ta, kad prie ankstesnių darbų aš jau nebegrįžtu, leidžiu jiems gyventi tokiems, kokius aš juos tuo metu padariau. Tai to meto nuotaikų išraiška ir įsiterpti su dabartine patirtim ir dabartiniu žinojimu būtų, mano požiūriu, neteisinga invazija. Nors gal ir galima diskutuoti. Tiesą sakant, rimtai apie tai niekada nemąsčiau. Paprasčiausiai negrįždavau ir viskas.
O pykti! Sorry... niekada ir negalvojau. Tiesiog labai įdomu diskutuoti. Ir dėl trypčiojimo. Manau, kad tikrai netrypčioju, o žengiu labai sparčiai pirmyn. Po teisybei, netgi ir stengiuosi mažiau rašyti, kad nenueičiau per daug toli į priekį ir neatimčiau iš profesionalių literatų duonos. Pats gi turiu kitą profesiją, kuri mane maitina ir jos keisti neketinu.

Pagarbiai,
            Svoloč