Vėjagaudžių aveniu

Žemyn lekiu bevarde aveniu
Pavyt troleibuso, kuris važiuoja Niekur.
Toli matau tiek atskirų žmonių..!
(Visi bendrai keliaujantys po vieną)
Matau narvus, kurie kiekvieną slegia,
Girdžiu paslėptą įkvėpimą vėjo,
O kiekvienoj balutėj saulė dega –
Ištirpdo ir išgarina bet kokius rėmus.

Iškeitęs galvą į nevaržomą pasaulį,
Radau ligų, kuriom visus užkrėsiu.
Kaip gera man pašokinėt su saule,
Apkvaitusiai žalias akis turėti.
Čiupau praeivį, skubantį, už rankos,
Kartu sušukdami nubėgom šuoliais.
Mes blogiausią įprotį prarandam,
Nes vargšai tie, kas vaikšto kaip vienuoliai.

O pavargusius, ištroškusius pajungiam
Į mintis nuplukdantį, ritmingą  miegą.
Rankomis į gyvą ugnį susijungę,
Stabdom eismą, per pasaulį bėgam.

Prie mūsų visos Žemės sielos traukė,
Paviję ar palaukę, žmonės ranką tiesė.
Kartu mus bendras vėjo pulsas laikė,
Ir įkvėpėm medžius, šaligatvį ir šviesą.
O iškvėpėm karščiausią mūsų kraujo šūkį:
„Pagausime beprotį mūsų brolį vėją! ”
Mes nepikti. Ir jam neduosime į snukį.
Kvatosim laisvės indą ant savęs išlieję.

O vėjo gūsius susirinksim, nuraminsim,
Laimės daleles į širdis įsileisim.
Savo Jas ir Juos turėsim prisiminti
Ir suprasti, kuo jiems buvome neteisūs.
Kai iš visų svajonių saulėn nusileisim,
Ištirpsim ir pakilsim atskirai į Žemę.
Nevieniši – pakinkę vėją mes gyvensim,
Klausysim ir tikėsim, ką mums žvaigždės lemia.