Užmiršo Dantė Beatričę,
O paukščiai – debesų gelmes.
Ir aš visai visai netyčia
Ėmiau ir užmiršau maldas.
Tada laidais tekėjo upės,
Ir bebrai maudėsi smagiai,
O ant uolų undinės klūpės,
Ir drąsiai mušėsi vaikai…
Tikėjau rytmečiu ir Eloizos žodžiais,
Atvėrusiais namų duris,
O tu užmerk akis, kurios taip godžiai,
Atrodo, visą žemę tuoj praris.