Tik tau vienai

Stebuklingai lengvos tavo pėdos švelniai plesteli žemėn. Tos baltos liesos kojos atsargiai žengia pilku, dulkėtu taku. Pakelės kupstas kelia viršun savo mažutę galvytę ir mato: juoda ilga suknelė ir sunkiose jos klostėse skendinti tamsiaplaukė mergina. Išbalusi oda švyti mėnesienoje, basos pėdos iš šalčio stingsta, sodriai raudonos, tarsi sukrešėjęs kraujas, lūpos ironiškai šypsosi. Kaklą puošia dailūs juodi karoliukai, o riešą - nutriušusi megzta apyrankė - tavo geriausio draugo dovanota. Tu eini mažais žingsniukais per pavasariškai nusiteikusią pievą ir mintyse niūniuoji:

"And I know we have to go/ I realize we only get to stay so long/ Always have to go back to real lives where we belong/ Where we belong... "

The Cure. Daina, atspindinti tavo tikrovę. Tavo būtį už tikrovės ribų. Tu palengva sustoji. Nustebus apsidairai. Nejau pametei kelią? Ne. Žengi du mažučius žingsnelius kairėn ir atsiduri priešais pilką kryžių. Jokių gėlių, antkapio ar kitų kapui būtinų elementų. Tik beveik sutrūnijęs, praradęs savo tikrąją spalvą kryžius. Tu atsidūsti, pakreipi galvą ir nuryji skaudžiai gerklę gniaužiantį gumulą. Sulaikai ašaras ir nebyliu paverti riksmą. Beviltišką šūksnį, vieną beprasmišką žodį: kodėl. Tu atsiklaupi. Viltingai žvelgi į dangų. Mintyse sukalbi maldelę. Atsistoji ir pasileidi bėgti per laukus. Ausyse skamba jaunatviškas, toks retas tavo draugo juokas ir nuostabios eilės, kurias jis paskyrė tau. Tik tau vienai ir niekam daugiau.