Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (13) (juodraštis)

V (XV).
Kaip sėjėjas mosuodamas rankomis salėje į mane artėjo Lietuvos ambasadorius. Gerai nusiteikęs iš tolo šypsojosi. Šiandien turėjome pradėti kultūros ir meno skyrių. Svarstyti ir derinti.
Darbas slinko lėtai. Kiekviena į anglų kalbą išversta mintis įgaudavo visai kitokį atspalvį. Mūsų sena įvairialypė kultūra pasauliui buvo menkai žinoma. Reikėjo įtvirtinti bendruose įstatymuose jos senas, su liaudies menu susijusias tradicijas. Ir senos dainos, o ypač sutartinės, ir juostų audimo menas, ir audimo raštai, ir liaudies meistrų drožiniai, ir juodoji keramika, ir kalvių dirbiniai – viskas svarbu. O mūsų archeologų radiniai! O mediniai ir geležiniai kryžiai, kalvių išpuošti saulutėmis! Tos saulutės juk iš senos pagonių ar net arijų tradicijos. O medinės bažnytėlės! O pilys ir piliakalniai! O muziejai, pripildyti įdomiausių dalykų! O kraštovaizdis, apipintas upių ir upelių, liūliuojamas ežerų, išdabintas miško juostų, Nidos kopų. Viską svarbu aptarti, įvertinti, smulkiai aprašyti kultūros ir meno skyriuje. Gerai, kad turime Oksforde anglų kalbą krimtusią Agnę. Ji greitai susigriebia, kur, ką ir kaip sudėlioti, priderinti. Tik gaila, kad  gerai jau nebemoka gimtosios kalbos… Pats, be teisės, baigęs ir kalbotyrą iki smulkmenų visko glaistyti neturiu kada, bet kai Agnė nukrypsta į kraštutinumus ir atsiranda neaiškių spragų, tenka.

Ambasadoriui trumpam išėjus, likau jį pakeičiantis asmuo. Kaip tik tuomet salėje imta svarstyti konstitucijos baigiamoji dalis. Buvo suteikta teisė išsakyti savo nuogąstavimus. Atėjus metui kalbėti, ambasadoriaus salėje nesimatė. Nuėjau į tribūną. Susikaupęs ir įkvėpęs oro, prakalbau:
„Ponios ir ponai, man atrodo, kad svarstant mūsų visų bendrus konstitucijos reikalus, mažai kalbėta apie kalbą – žmonių garsinės raiškos priemonę. Be jos neturėtume bendravimo galimybės. Ji tarsi mus jungianti motina, neleidžianti pernelyg nutolti nuo savęs ir namų. Kalba yra kiekvieno žmogaus šaknys ir gyvybės syvai, maitinantys ir gaivinantys sielas, kai jos išsausta nuo svetimo vėjo pustomo smėlio, kai akis kaip plėnys užpila svetimos žemės vaizdai.  Svarbu puoselėti ir saugoti gimtąją kalbą. Juolab kai ji – pati seniausia pasaulio kalba, ant kurios pagrindo susikūrė visų čia esančiųjų kalbos. Galbūt nežinote, kad jūsų protėviai prieš daugelį amžių kalbėjo indoeuropiečių prokalbe, labai panašia į lietuvių kalbą, kuria šiuo metu dar kalba mano gentainiai. Taigi seniausia pasaulio kalba mus visus jungia kaip žmones, grįžtančius į savo šaknis. Tad saugokime jas kaip pagrindą, ant kurio stovime ir nužengiame į pasaulį… Ir sena ankstesnioji kultūra ir religija, kuri buvo paniekinta ir sutrypta kryžiuočių, su ginklu stojusių įtvirtinti naujos tikybos ir nušluoti to, kas neparanku… Visa tai reikėtų įvairiapusiškai ištyrinėti. Tokias skriaudas galėtų padėti atpirkti dabartiniai Vatikano ir Slaptojo prūsų archyvo vadovai, leidę išsiaiškinti mūsų tautos praeitį ir atkurti ištrintus istorijos, religijos ir kalbos gyvavimo tarpsnius. Dar ir Ispanijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos bei Rusijos archyvai. Mūsų šaliai tai būtų labai svarbu kiek įmanoma detaliau ištirti savo istoriją. Priverstinis pagonybės naikinimas pažeidė pasaulio pusiausvyrą. Susikūrė islamas, kuriame yra daug ir pagonybės tradicijų liekanų. Kai kuriomis iš jų manipuliuojama tarpusavyje kurstant tautas, jos panaudojamos kitatikiams naikinti ir pasauliui supriešinti. “

Salė iš pradžių nuščiuvo, stojo tyla, o paskui nugriaudėjo ovacijos. Visi sustojo ir skubėjo mane sveikinti: spaudė ranką, šypsojosi. Buvau dėmesio centre.
Po tokios atpalaiduojančios iškrovos vėl kibome į darbą. Pajutau pasitaikius progai atlikęs pareigą savo kalbai ir valstybei. Man šiandien sekėsi… Pirmą kartą pajutau pasitenkinimą. Galėsiu rimtai gvildenti rašomos knygos problemas, su dar didesniu užsidegimu kibti į darbą…