Sudie

Kai ateina Vėlinės, ir aš brendu per žvakių ir chrizantemų žiedų jūrą, jaučiu, kaip vėjas bando pritarti mirties giesmei, tačiau pasimeta tarp vėlių saugotojų plačialapių klevų, ir nutyla. Žingsniai sulėtėja... Mintimis bandau pasivyti klajūną vėją, kad galėčiau pasiklausyti jo Vėlinių pasakos, tačiau jis nuskuba, mane pamiršta, nepalaukia. Tokį vakarą per maldą susitinku su tavimi... Malda praveria mano atminties duris ir atiduoda prisiminimų raktą.
Sustoju prie tavo kapo, kur juodas kryžius tarsi žvelgia į mane savo didelėmis pavargusiomis akimis. Jos tokios gilios, kad jose regiu šimtus paskendusių Vėlinių naktų, iš tolo šviečiančių dangaus žvaigždėmis, kurios tik šią naktį nusileidusios spindi žemėje.
Vėlės aplanko gyvuosius jiems to nejaučiant.
Pavargusios kryžiaus akys netyla, pakraupstu, tačiau pasijuntu ir saugi: jo vyzdžiuose aš matau save, o šalia – tu. Suprantu, kad tavo buvimas praeityje, dar nereiškia, kad negali manęs aplankyti dabar: jaučiu tavo akis, šypseną, meilę. Atsiremiu į praeitį:  lyja... tu ir vėl su manimi. Vėl po žaliu lietsargiu. Moteris mėlynu paltu dega žvakę. Lietsargis žalias. Nemėgstu žalios spalvos. O tavo žalią lietsargį mėgau... žalia... žalia... žalia... lietus bespalvis. Nugali žalia. Tu... tu.... tu... Mano mintyse – tu ir žalias lietsargis. Mes po žaliu lietsargiu. Kai buvo gera glaustis prie tavęs. Stoviu prie tavo kapo. Priešais rauda moteris. Už nugaros bėgioja vaikai... Lyja. Tu stovi šalia su žaliu lietsargiu. ... kaip buvo gera... Gera, kad lijo, kad kojos šlapios, ir širdis vos neiššoko iš krūtinės. Tu mane lydėjai. Na, kodėl... kodėl?.. juk tada ir pamilau tave... Myliu tave ir žalią lietsargį. Kodėl aš dabar bespalvėj erdvėj? Milijonai minčių – visos jos apie tave. Kaip atsisakyti svajonės, kuri buvo gyvenimo tikslas? Kaip ištrinti iš širdies tave, kuris valdai protą?... Nežinau, bet dėkoju... dėkoju Dievui, kad lijo... lijo... AŠ TAVE MYLIU... gera kvėpuoti, kai lyja. Tu su žaliu lietsargiu ištirpai bespalvėje ardvėje.
Skruostais rieda skausmo ašaros. Iki šiol taip nesuvokiau ilgesio, kaip suvokiu dabar. Pritupiu... Uždegu mažą žvakę, kuri virsta dar viena žvaigžde nutūpusia ant žemės, galinčia sušildyti tavo sielą. Dar ilgai stoviu prie pilko kapo ir akimis stebiu liepsnos ir vėjo žaidimą.
Staiga į mano plaukus įsipina vėjo atneštas rudeninis lapas, aš prisiminiau bėglį, kuris nuskriejo neužbaigęs giesmės. Žvelgiu į jį dūkstantį medžio viršūnėje, nedrąsiai besistiebiantį į niūrų lapkričio dangų, su savim nešantį tūkstančius „drugių“. O ant kiekvieno lapo po lengvutę vėlę... galbūt ir tave...
Nepastebimai danguje pasirodė mėnulis, žvaigždžių varinėtojas, kuris išblyškusiu žvilgsniu pasitinka vėles, siūbuodamas jas ant savo rago... tarsi man kuždėtum... Smalsute,  dabar aš pasislėpiau už mėnulio, ak, tavo akutės į jį žiūri  – šiąnakt giedra. Norėčiau būti gyvas, tada be sentimentų ateičiau pas tave su ramune, arba vyšnių sauja, žinau, kaip jas mėgsti – mes tik gertume arbata, juk tu mėgsti gerti arbatą, mėgsti skaityti knygas sielos ramumoj.
Tik truputis tavo juoko, tik truputis tavo akių svaigumo, tik truputis tavo delno prisilietimo, ir aš nušoksiu nuo mėnulio – pabučiuosiu į kaktą. Šią akimirką taip norėčiau būti gyvas, gyvas, kad galėčiau mylėti tave...
Sukniumbu. Nepakeliu šito skausmo... kodėl išėjai... na, kodėl palikai mane vieną... man šalta be tavęs... pasiimk, maldauju pasimk mane pas save...
Išėjai, tai išsinešk viską... kam palieki ilgesį? Kam palieki liūdesį?... iš tavęs man nereikia nieko, tai kam viską palieki... išeik... išeik... nekankink manęs daugiau... išeik... maldauju... išeik... prašau, palik... palik... na, kodėl... aš tave taip myliu... man taip tavęs reikia... sugrįžk, ir pasakyk, kad myli mane, nedaužyk mano širdies... sugrįžk... su šypsena... ei, ar negirdi... ar negirdi... atleisk... ak, atleisk... tik  neišeik... tik nepalik...
Jaučiu, kaip Tomos ir Viliaus rankos mane kelia, veda siauru takučiu, pro kapus, link vartelių. Jie plačiai atidaryti, už jų pasaulis tarsi miega ir nejuda nei vienas jau šalnų pakąstas žolytės stiebelis. Toje gilioje nakties tamsoje, kur žvakių atspindžiai švelniai jungiasi su mėnulio šviesa, eina gyvenimo laikrodis ir šėlsta vėjas, užpūsdamas liepsnas.


PS.: jei kilo neaiškumų skaitykit "Lyja" pirmą dalį. Ačiū, kad įvertinate mano kūrinį;)