Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (10) (juodraštis)

II (XII).
Dundančio traukinio kupė kol kas buvau vienas. Greitasis lėkė man nesuvokiamu greičiu, panašiai kaip mano šalis į Europos struktūras… Už lango tirštėjo prieblanda – su tamsa liejosi pakelės vaizdai.
Išsitraukęs patalynę ir pasiklojęs, išsitiesiau ant gulto. Vagonas ant posūkių kratėsi ir blaškėsi į šalis kaip didžiulis metalo dinozauras.
„Koks kvailys, koks kvailys, “ – žviegė po manimi plieniniai bėgiai.
Iš tikrųjų – ir dar koks. Reikėjo įsileisti į namus tą Luką! Jis ir darbe nenuspėjamas. Vien šnekos, kad po kokio dešimtmečio, kai įstosime į Europos Sąjungą, visi kalbėsime tik angliškai, rodo menką žmogaus protą ir savivoką. Galės sau šnekėti net ir vienas su savimi. Jis jau pasirengęs reformuoti pavardes, kad būtų trumpesnės ir skambesnės. Tai mūsų šalies žmonių nuasmeninimas. Kaip bus su turtu, kuris grąžinamas ar pripažįstamas tik atitinkant paveldėtojų pavardėms?! O giminės šaknys, atsekamos pagal pavardes? Kažkam, matyt, prireikė dar didesnės painiavos mūsų gyvenimui.
Nepakenčiu primityvaus mąstymo, kuris daugelio suvokiamas kaip tobulėjimas. Jeigu tokį buką išrinktų, susiriesdamas visiems lįstų į tam tikrą vietą. Tai ne gražiausias lietuvio bruožas. Įmanytų – visai stuburo atsisakytų.

Turėjau pasiėmęs pradėtus skaityti Nostradamo Pranašysčių aiškinimus. Į knygelę tiek įnikau, kad atsitokėjau tik atvertęs paskutinį puslapį. Daug kas sunkiai suvokiama: aiškiaregio įžvalgos neįtikėtinos, bet akivaizdžios. Susimąsčiau apie tolimą ateitį, kurią jis taip aiškiai numatęs. Ji turėtų būti be rasių. Įdomu, kaip atrodys žmogaus hibridas: nei baltas, nei juodas, nei geltonas – per vidurį. Atšylantys ledynai keis Žemės klimatą. Nuolat besikeičiantį nepastovų orą bus sunku numatyti. Tokia aplinka veiks žmogų, jo sveikatą – išliks ištvermingiausi, laimėję amžiną kovą už būvį…
Įdomu, kokia kalba tada kalbės žemės gyventojai. Jeigu visa aplinka vėl suka į bendruomeninį gyvenimą, bus kalbama pačia seniausia žemės kalba. Kokia ji? Ar ta, kuria iš dangaus prabilo Dievas, kai pagal Bibliją pirmiausia buvo žodis?.. Kaip anais istoriniais laikais žmogus buvo arti gamtos – jautė visatą…
Pranašas numatė, kad medicina taip ištobulės, jog žmogus gyvens nežmoniškai ilgai – gyventi atsibodus negalės numirti. O įvairias negalias tvarkys ir gydys kompiuteriai. Aha, va tada ir reikės eutanazijos ir tik pagal asmens norą… Tik ne dabar… Kai kurie per daug skuba…
Bet kodėl aš apie tai svarstau? Juk viskas gal dvidešimt trečiajame amžiuje ir dar vėliau … Man jau tokių problemų spręsti nereikės.

Tamsa sutirštėjo – nors į akį durk, bet miegas neėmė. Dabar turėjau laiko visai sulasiotai patirčiai apmąstyti. Laisvalaikiu nagrinėjau archeologinių kasinėjimų aprašymus, tyrinėjau senąsias kalbas. Labai įdomu ką nors nauja atrasti kalbą siejant su istorija, archeologija, etnografija, antropologija ir net genetika. Patyriau daug nuostabių dalykų. Ėmė aiškėti, kad ko gero baltų kultūros klodas glūdėjo giliai po visomis kultūromis, prasidėjęs nuo ledynmečio. Tai matyti iš tautosakos – liaudies dainų, o ypač iš sutartinių. O lietuvių dainos! Kokia didelė jėga atsiranda dainuojant, pakyla ir sutvirtėja dvasia – jautiesi tarsi iš naujo gimęs: išsivalęs visokią sielos bjaurastį, jos palengva atsikratęs. Iš dainuojamosios tautosakos galima suvokti, kad lietuviai gyveno ir prie Dunojaus. Jei ne lietuviai, tai panašia kalba bendraujantys žmonės. O į rytų pusę link Dniepro, Dniestro, Uralo bei į šiaurę link Peškuvos ir Maskuvos, o gal Meškuvos. Į tuos kraštus vis žygiuodavo kunigaikščiai, suvokę, kad reikia vienyti ir ginti savuosius. Vytautas Didysis, be abejo, buvo ne užkariautojas, bet baltų žemių vienytojas. Tą supratau suradęs internete seną žemėlapį, kuriame Lietuva – didžiulė karalystė, o vėliau kunigaikštystė. Kokia ji buvo ir kaip vadinosi prieš Didžiąją kunigaikštystę? Viskas išsilydė susimaišė amžių gausme.

Mūsų kalba yra laikoma seniausia kalba. Pradedu įsitikinti, kad ji – visų kalbų pagrindas, davęs  pradžią daugeliui naujų kalbų, kurios labai greitai keitėsi ir nuo jos tolo. Gotų kalboje radau lietuvių kalbos liekanų ar užuomazgų – sunku pasakyti. O kas tie gotai? Jie galbūt mūsų protėviai, nes toje kalboje daug lietuviškų žodžių. Gotų karalystės buvo Italijoje ir Ispanijoje, jie gyveno ir Prancūzijoje. Rytuose gotai siekė Krymą, šiaurėje – Skandinaviją. Bulgarai irgi save laiko gotais. Enciklopedijoje buvau radęs, kad svebai, dabartiniai švabai, vadinti prūsais arba gotais, yra artimi burgundams, rugijams, geruliams arba varuliams bei liaudams. Dabar tik tenka spėlioti, kad iš visų šių genčių atsirado istorijos tėkmėje keitęsi dabartiniai lietuviai, o gal atvirkščiai. Reikėtų etimologiškai išnagrinėti europiečių pavardes, kurių daugelis yra kilusios iš vardų, – daug kas paaiškėtų.
Mūsų kalba, kaip seniausia pasaulio kalba, turi atsigauti ir suklestėti. Tikiu, kad Europoje kada nors visi ja kalbės, nes tai buvo seniausioji Europos ir Azijos žemyno kalba. Visa tai reikėtų plačiau ištyrinėti gilinantis į kalbų santykius – ryšius viena su kita ir tarp jų šeimų... Jaunimui reikia važiuoti į Europos archyvus padirbėti, surankioti mūsų istoriją, išsiaiškinti kalbos santykius su kitomis kalbomis… Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Slaptasis prūsų ir Vatikano archyvai daug dar ką nuo mūsų slepia… Turime į juos patekti, kad ištrintume iš istorijos baltąsias dėmes… O jų dar tiek nemažai ir įvairių!
Daug kas neaišku ir Europoje. Kas buvo tie mažieji graikai? Kodėl žlugo etruskų valstybė Etrurija, ant kurios liekanų kūrėsi Antika? Ką bendro turi mūsų velnias su etruskų velinu? Iranėnų kalbose skaičių pavadinimai panašūs. Irgi radau internete. Ir mažų, ir didesnių tų kraštų genčių kalbose, kaip ir lietuvių, taip pat rašomas ir tariamas skaičius du, ir iki aštuonių skaičių pavadinimai beveik tokie pat… Kodėl yra kalbos panašumų? Iš kur mes, tie lietuviai?

Staiga atsidarė durys ir į kupė įžengė stambokas skustagalvis vyras, įžūliai bėgiojančiomis akimis. Nerūpestingai nusviedęs krepšį, atsisėdo ant gulto ir ėmė raustis kišenėse. Paskui prakalbo laužyta anglų kalba klausdamas laiko. Buvo gerokai po vidurnakčio. Atsakinėjau tiksliai ir aiškiai, nesileisdamas į smulkmenas ir duodamas suprasti, kad negeidžiu artimesnės pažinties. Pasirausęs ištraukė iš kelionmaišio dalį savo daiktų, numetė ant gulto ir skubiai išėjo. Pakeleivis sukėlė susidomėjimą. Reikėtų patyrinėti, su kuo turėsiu garbės keliauti. Prislinkęs daiktų krūvoje įžiūrėjau kažką panašaus į knygą. Ėmiau sklaidyti – nuotraukų albumas. Nuogos, ryškiai išsidažiusios merginos, išsidraikiusios įvairiomis pozomis, įžūliai žvelgė į mane, tarsi tirdamos lapus vartančiojo patiklumą, smalsumą ir nuostabą.
„Suteneris? Vergių pirklys? “ – šmėstelėjo mintys apie užsiėmimą.
Stumtelėjau atgal albumą, iš kurio ant žemės išslydo paskubomis ranka prirašytas lapas – nemenkas sąrašas adresų su vardais, pavardėmis ir asmens kodais trasi liudijo mano spėjimą. Jame raizgėsi juodas nepažįstamas pasaulis. Nusipurčiau nugara bėgantį šiurpulį ir sulankstęs suspaudžiau saujoje juodąsias gijas – gyvenimas šliukštelėjo drumzlinas paplavas.