I (XI).
Nedarbingumo lapelio labai nenorėjau, nemėgau be prasmės tysoti lovoje, todėl skubinausi į darbą. Pakeliui kaip visada patekau į kamštį. Nervinausi, kad galiu pavėluoti. Prie šoninio įėjimo į vyriausybės pastatą stovėjo būrelis žmonių.
„Žurnalistai – šmėstelėjo mintis, – jų visur pilna kaip grobį užuodusių hienų“.
Kai įvažiavau į aikštelę, jie apspito mano mašiną. Kol išsiropščiau ir išsiėmiau daiktus, įkyriai bruko mikrofonus ir klausinėjo absurdiškų dalykų. Spėjau nugirsti: Ar dažnai organizuojate vakarėlius? Ar tikitės laimėti rinkimus?
Sunkiai tvardydamasis tylėjau. Užtektų prasižioti ir iš to būtų sukurpta nauja sensacija.
Jie sekė mane iki budinčiojo, kuris įkyruolių būrį sulaikė ir paprašė netrukdyti darbo dienos. Lengviau atsikvėpiau tik uždaręs kabineto duris.
Į darbo pabaigą paskambino ministras ir paprašė, kad važiuočiau į Briuselį išsiaiškinti visokiausių smulkmenų, atsiradusių derinant dokumentus.