Tylinčiai (Su sparnais ^)

Ar meni dar tokią puikią dieną,
Kai jutai pajūrio vėją švelnų,
Džiaugsmo ašarą skruostu ritai ne vieną
Ir skaičiuodama rinkai į savo delną?

Kiek dienų supaisi ant žuvėdros sparno,
Kiek laivų tu pūsdama padėjai plaukti!
Viduje jutai harmoniją ir darną,
O rajūnui laikui liepdavai palaukti.

Bet laikas tau nebuvo gailestingas –
„Nutiksino“ jis greitai aibę valandų –
Lyg pajūrio auksas, smėlis niekingas,
Ištirpo tarp tavo rausvųjų delnų.

Atsibučiavai su spindulių mama
Ir tarei sudie žvaigždelių tėčiui,
Iš vasaros atšalusio vėjelio nešama
Pasveikinti ir rankeną paspausti skėčiui.

Kai prislėgta sunkių rudens sapnų
Bandei nuo jų pabėgt išmokti,
Matei kaip saulei blyškiajai skanu
Dabar iš tavęs baloje pasijuokti.

Nors ir pilna burnyte riešutų
Pamačiusi grybą įstengei sušukti,
Verkei dėl karoliukų pamestų:
Iš vasaros vėrinio spėjo ištrūkti...

Pajutusi kaulėtą žiemą arti,
Ateinant po purvo ir šalto vandens,
Lietaus orkestrui pritarei pati
Atliekant simfoniją šlapio rudens.

Pagaliau pripratai prie baltųjų pusnių:
Jau per jas visiškai be baimės klampojai.
Prisiminusi tai, kas yra malonu,
Tais ilgais vakarais apie meilę svajojai.

Nurinkus nuo šventinės eglės žaislus,
Kurią jau reikėjo išmesti,
Pajutai kaip savo sėkmingus metus
Tu amžiams suspėjai prarasti.

Prieš akis apsisuko galybės veidų:
Su šypsenom, baime, klasta.
Atminty dar skambėjo daugybė vardų
Ir nuoskauda, jau pamiršta...

Staiga vieną rytą negali patikėti:
Ir sniego, ir šalčio – žiūri – kaip nebūta!
Lediniai varvekliai jau baigia lašėti
Ir tau akyse atsispindi saulutė.

Jauti kaip širdis suspurdėjo pašokus,
Šviežiosios versmės persmelkta,
Lūpytės iš naujo šypsotis išmoko
Ir vėl valanda tapo aukso verta!

Tad veržkis į gamtą laukams pačirenti
Ir džiaukis šaltpusnių žiedais geltonais.
Gegutei padėk erdvų lizdą įrengti,
O meilė pati atplasnos su sparnais...

  "Laiškai į pasaulį iš po grybo kepurės"