Pilki, švelnūs pirštai rado mano stygas,
Trupinėlis veido, lašelis plaukų.
Blakstienas sudėsiu, kaip maldai rankas,
Pasidabruotos svajonės
Šią naktį virš tavo laukų.
Gražiausios gėlės niekada nežydi
Ar būtina buvo sužydėti ir tau?
Net jeigu ir vėjas man kartais pavydi -
Išmesti
Ir bėgti.
Galbūt trupinius ir lašus pasiliksiu sau.
Gražiam pasauly – gražus ir dangus
Bjaurūs veidai po juo būna tušti.
(Sidabrinėm kurpaitėm
ir moliūgu ant galvos)
Ateiki pas mane, mano Pelene,
Nes vėjas iš pavydo trupinius susišluos.