Pavasaris išaugs į vasarą

Palikusi širdutės antrą pusę,
Į kovo rūsį
Pasislėpė vienintelė tava..
Nė vieno tavo verksmo neišgirdo
Tos saldžios gegužėtos ausys.
(Lietus balandy pats minkščiausias –
Tolyn jis nuskraidino ašarų tik-tak)
Turbūt turėjimas išpaikino tave,
Sapnų laive beganantį žvaigždes.
Vidus pavasary taip išsipūtęs,
Kad nebėra jau vietos tiems jausmams,
Kurie pametę išsiilgusias žoles,
Apleis Baltų Žiedelių Ilgesio Pievutę.
Už kukurūzo stiebo pasislėpus,
Bekraštė liepa
Dar palauks sprogimo,
Kol dar birželis uosio vidury
Stengsis bent iškišti savo nosį…
Vasarą visur sutiksi nuogą,
Jei uogas
Saujoj suskaičiavęs,
Prarysi iš eilės po vieną,
Išgersi gurkšnį pieno
Iš melžtuvės,
Suprasi, kad neturi niekas rūbo.
Suskubęs
Suskaičiuosi tas kelias dienas,
Kurias smarkiausieji saulėlydžiai papuoš,
Paruoš
Naujos dienos gimimui…
Apverktą vasarą kažkaip galvosi:
Už ką turi tik Ją mylėti?
Kai kas juk tikisi sutikt tave,
Kuriai iš žemės rato
Pasiseks?
Keliausi sau kur akys mato
Rugpjūčio vienišos širdies keliu.
Gyvenimas dažnai
Pasibaigia liūdnai.
Tokia ir, meile, tau dalia jau teko...
Gera valia gerų darbų atliksi,
Jeigu tikrosios savo meilės lauksi,
Kurios pradžia gi neišvengiamai linksma.