3 kg. citrinų

Šįvakar bandžiau parašyti tau laišką. Bet tu nenorėjai su manimi

kalbėtis raidėmis.

Norėjau nusiųsti tau gabalėlį pavasario. Bet išsigandau, kad būsiu

apkaltinta banalumu.

Na, dar norėjau stebėti pro langą tave praeinantį ir tau nesitikint

apmėtyti citrinomis. Ir tada slėptis lango stikle. Tu, aišku, apsimesi,

jog mane pastebi. Pakėlęs vieną gelsvą daiktą paklausi, kodėl

citrinos. Aš, lango stiklo vitražas, vėl nežinosiu ką tau atsakyt.. - kad

pavasaris? Kad ne jis čia kaltas? Kad pagirios?.. ne.. tiesiog

vakar Maximoj citrinos buvo nukainuotos.. o aš tądien bandžiau būt

kaip visi. Taigi pirkau 3kg. kas žino.. gal kam nors.. kur nors.. -

neapsirikau.

Mano langas kažkodėl tądien bus tavo pusėje. Pradės vaidinti mane.

Išduos. (mano daiktai tave kažkodėl prisileidžia arti.. ir aš pradėsiu

paniškai bijoti, kad tu išeidamas liksi juose, nors niekada nebūsi

atėjęs)

Tebelaikysi rankoje geltoną. O stiklas mano akimis stebės pavasarį.

Mažas geltonas tavo delne suspurdės ir išskris tūkstančiais dar

mažesnių gelsvų vabalėlių juodais taškais.  Aš iš aukšto seksiu tave

auksiniam krebždėjime ir bandysiu užmiršt, kad ant mano seno

šaldytuvo auga tik kaktusai, kad po mano lova slepiasi beuodegis

driežas, kad saujoj tik sprogusios žvaigždės pėdsakas, kad langas,

po kuriuo tu praeisi, ne mano..