Ten

Ten laikas tirpsta arbatos stiklinėj,
žodžiai mintimis pavirtę.
Liūdesys kortas išmaišo -
kerta karalių ir karaliėnę.

Po to - kaip šukes - atsargiai
nuvalo atkarpas nuo stalo.
Ir išraiškas perdeda
veide  verkiančiam mano.

Ten vėjo varpeliai groja tylą,
melodijos natom pabirę.
Ilgesys laiškus rašo -
bučiuoja širdį ir kasdienybę.

Po to - kaip ugnį - baugščiai
įžiebia drebulį į krūtinę.
Ir žvakės miršta
kambary palikę ramybę.