Pavėlavai

Sudaužytas laikas verkia
Prie girto žadintuvo kojų,
Stingdantis lietus
Skylamušiui numirus - lija
Ir skaudžiai darko išblyškusios nuotraukos kūną
Baloje sutryptą pasaulio galingųjų..
Pavasario įkvėptas žiebtuvėlis
Negailestingai svilina bejėgę cigaretę
Ir jos pilkos ašaros kyla
Į dangų apglėbdamos nerūpestingą žvaigždę...
Paminklui makiažą nuvalė žiaurūs vėjai
O kam? Jis irgi nori būt gražus..
Sušalę žemės rankos
Gaudo dvesiančius paukščius,
Išalkus saulė godžiai rija naktį
Ir ligotos medžių akys smerkia
Vis tolstančius veidus laimingųjų...
Visatos lopšyje klykia naujagimis pasaulis,
Gimęs būti laimingas,
Pavasario auklių supamas šypsosi...
Senole Mirtie, pavėlavai...