Palikimas

    Pasaulio pabaiga artėjo greitai ir nenumaldomai.
    Aš dar pabandžiau įkalti pleištą tarp vairalazdės ir korpuso, o nepavykus – tarp archangelų ir cherubinų, bet nieks nepadėjo. Nuo trimitų gausmo spengė ausyse. Pylė karštis, užtat pirštai grubo lyg per speigą: viskas krito iš rankų. Kur ėjau, visur barsčiau veržles, prakeiksmus, kruopas, nepažįstamus gyvulėlius… Jų buvo vis daugiau, nors jie užėmė vis mažiau vietos: visata nepaaiškinamai plėtėsi, prie begalybės prisigretino dar didesnė begalybė, ir jaučiau, kad pats tuoj joje pasimesiu.
    Ne, tie trimitai išvarys mane iš proto. Vakar pamečiau savo ausų kamštukus, o dabar tame erdvės kvadrate atsivėrė neplanuota juodoji skylė, – surask, kad gudrus, ką nors už Švarcfildo ribos… O kad su vairalazde visatos nebepavaldysi, aiškiau nei aišku. Ir neprisišauksi nieko pagalbon, išsibėgiojo, gudručiai, bausti ir švarinti pasaulio.
    Pats laikas būtų mirti.
    Bet prieš tai reikia sugalvoti ką nors, kas padėtų ateinančiam po manęs. Jis atsirado per klaidą, o juk savo klaidų nemoku taisyti net pats. Taigi, esu lyg ir atsakingas už viso šito balagano iniciatorių. Taip, turiu padėti net ir JAM, jei kitaip neįmanoma. Kad nors kas pasikeistų; bent jau vietomis. Norėčiau tikėti savo Jėga. Bet jėgų turiu tik šiam paskutiniam darbui. Nes nebenoriu žiūrėti į ugnies ir nuodų puotą. Hm… gal palikti… bent jau nebūtų blogiau… galų gale, aš pradėjau išvis be nieko. Tebūnie. Palieku…
…Žodį.