Bėgimas iš Lietuvos

Bėgimas iš Lietuvos - tai nėra koks nors naujas reiškinys. Visais laikais lietuviai bėgo iš tėvynės. Jiems nuolat dėl kažko reikėjo iš jos bėgti. Dažniausiai jie be galo mylėjo savo kraštą, jo gamtą, miškus ir klonius, upes ir ežerus, kaimus ir pavienes sodybas, taikiai jose gyvenančius žmones, lietuvišką šnektą, ilgesingas dainas ir jas dainuojančias mergeles, bet vistiek bėgo iš Lietuvos.
Paradoksas. Bet paradoksali elgsena - lietuvio skiriamoji savybė. Vien ko vertas tikro lietuvio džiaugsmas, kai stimpa jo kaimyno karvė. Juk, rodos, ko čia džiaugtis? Pačiam gi bėdų prisidės - kaimynas eis prašyti pas tave kažko pasiskolinti, reiks sukti galvą, kokiu pretekstu jam atsisakyti suteikti pagalbą, gali pradėti iš tavęs vogti ir pan. Galų gale, karvių pas tave dėl to nepadaugėja, kad kaimynas kurios netenka. Bet vistiek džiaugsmas.
        Taigi ir su tuo bėgimu. Visada mylėjo Lietuvą ir visais laikais iš jos bėgo lietuviai. Paskutiniu metu tas bėgimas ypač suintensyvėjo. Galima sakyti, bėgimas virto nenutrūkstamu procesu, visas 24 valandas per parą, visomis savaitės dienomis be išeiginių ir kiekvieną mėnesio dieną, įskaitant ir raudonai kalendoriuje pažymėtas kaip šventines dienas. Bėgimas įgavo masinį pobūdį, jo apimtys vis plėtėsi ir, galų gale, niekas jau nebegalvojo apie pasekmes, tik fiksavo naujus srautų rekordus. Visi buvo apimti visuotinės bėgimo manijos. Čia kaip masinės hipnozės seanse - užkratas palietė visus, nežiūrint amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties, politinių pažiūrų bei religijos išpažinimo skirtumų.
        Bėgo visi, ir dideli, ir maži, vyrai ir moterys, visi. Bėgo. Bėgo. Bėgo. Procesas vyko sklandžiai, be pertūkių ir su didėjančiu pagreičiu. Gražu buvo pažiūrėti.
          Bet vieną dieną bėgimas nutrūko! Ne, nenutrūko, baigėsi. Išsibaigė. Pasibaigė, nes nebebuvo kam bėgti. Likau aš vienas. Vienui vienas ant visos Lietuvos. Taip, atsistojau vidury Lietuvos ant aukštesnės vietos, apsidairiau - akurat vienas, nieko daugiau be manęs nematyti. Visi išsilakstė, kad jį kur. Iš ko tęsti procesą? Kas turėtų jį toliau palaikyti, kurstyti, patiekti žaliavos? Kas? Kieno atsakomybei buvo patikėtas šis darbo baras - tiekimas? Vėl kaip visada Lietuvoj nėra kaltų, nėra iš ko pareikalauti atsakomybės. Konkrečiai paklausti, a kodėl tu, broli, nepasirūpinai proceso nenutrūkstamumu? Kur buvai, kur žiūrėjai, kai aiškiai matėsi, kad baigiasi resursai, ištekliai?
Taip visada pas mus - sumanymas žlunga, o nubausti nėra ką. Kaltų nerasi, gali neieškoti. Visada atsiras koks nors pasiteisinimas - tai tas, tai anas. Žinoma, kažkiek galėjau ir aš pratęsti tą bėgimą, bėgdamas pats iš Lietuvos. Bet gi tai netruktų amžinybę. Aš tik šiek tiek atitolinčiau bankrotą. Procesas buvo pasmerktas jau anksčiau, tik niekas laiku juo nesusirūpino. O aš nebuvau įpareigotas jį prižiūrėti.
Be to, aš visai nenorėjau bėgti iš Lietuvos. Man ir čia gera. Kodėl aš turėčiau elgtis kaip visi?