Ketvirtis po vidurnakčio (arba Mėnesiena)

ketvirtis valandos
po vidurnakčio
tavo akyse
švelnumą šildau
mėnesienoj pro
šokančias snaiges
laukimas sugrįžta

katino pėdelėm
plaukuos ilgesį
murkdamas glosto
pirštų galiukais
lūpas paliečiu
tylėk mano meile
vilties nepažadink

ji užrakinta kraujy
po švelnia kaklo oda
gyva bet sustingus
nešildyk man rankų
sunkiau tada bus
amžinai atsisveikint
vidurnakčio šalty

sniego patalu
ilgesys apsikloja
tavo plaukuos
panardinu tikėjimą
pirštais sugniaužiu
kad neišeitum
žinau nepaklusi -

bet ketvirtis valandos po vidurnakčio
vėl užtikrintai naiviai patikėjau meile
švelniam snaigės bučiniui ant lūpų ištirpus.