Paslaptys

Galvojau galbūt snaigės krenta per greit,
Arba dangus per aukštai, kad pasiekčiau.
Ir tik šiandien į veidrodį pažvelgiau kitaip,
O, kad savo žmogiškom rankom
Aukštybių gelmes paliesčiau!

Spėliojau gal už skliauto laikas nebegyvena,
Arba pririšti žvilgsniai nežiūri atgal.
Ten žvaigždės tyliai nežinomybės liepsnas kurena,
Išradėja dainų ir svajonių,
Amžinybe, viskas tik Tau.

Tikėjaus, kad tai ką matau išliks nesužalota
Ir, kad iškreipta erdvė tik mokslo našta.
Visgi sunku matyti pasaulį tokį spalvotą,
Aš tavęs tiek laiko ieškojau -
Tu Amžinoji Pasaulio Klaida...