Ar kada nors atstūmei mylimą žmogų?

Vidurnaktis. Laiptinė. Aš taip pavargau. Jaučiuosi keistai sėdėdama prieš tave. Visas kūnas dreba, žvilgsnis klaidžioje lubose – baisu sutikti tavo akis. Delnai prakaituoja - slysta sunerti pirštai, ir vėl kimba vienas į kitą. Bandai ir Tu įsikabinti į mane, į mūsų santykius, bet aš jau nusipirkau bilietą į laisvę, jau čia sustodama žinojau ko noriu – palikti tave. Greičiau trokštu, kad paliktum mane – nenoriu tavęs skaudinti. Noriu būti įskaudinta pati, pajusti vienatvę. Buvimas su tavim virto riedėjimu žemyn. Šią akimirką jaučiu – tuoj sustosim.
- Aš tave myliu. Man gera su Tavim. – kartoji ir kartoji.
- Gal baigsi. – neištveriu ir atsistoju. – Ar taip sunku suprasti: nejaučiu to pačio, nejaučiu. Užsisuku. Pyktis degina krūtinę, kad negaliu pasakyti tau tiesos.
- Tau tik reikia laiko, pamatysi, tu gali mane pamilti. – šnabždi, tikindamas save.
- Mes tampomės jau metai. Nemanai, kad tai  pakankamai daug laiko.
Privalau būti šiurkšti, tu privalai manimi nusivilti. Tyli.
- Esi man nuobodus. Kiekviena akimirka su tavimi – monotonija. Tie patys žodžiai, tie patys veiksmai, ir tu pats... dabar mane skaudini. – netikiu savo sakomais žodžiais.
- Privalai mane paleisti, o gal nori, kad aš pasiaukočiau, kad atiduočiau Tau, tai ko net neturiu? Taip tu mane myli, taip... – žodžiai užstringa gerklėje. Akyse kaupiasi ašaros. – Man reikia laisvės.
- Ar kada nors aš Tau buvau brangus? Kodėl tada atsakei į mano bučinį šią naktį? Kodėl melavai man visus tuos žodžius?
Tu paimi mano pečius. Pradeda smarkiai daužytis širdis. Galva nusvyra.
- Man ir dabar Tu brangus...
Prisiglaudi prie manęs. Bučiuoji mano kaklą, plaukus. Nepajėgiu tam priešintis.
- Kodėl Tu taip su manimi? Aš Tau atidaviau visas savo gyvenimo spalvas, o tu maišai jas į vieną, į juodą... – rydamas ašaras kuždi man į ausį. – Ar buvau Tau nešvelnus? Ar tavęs negerbiau? Ar mylėjau kažką labiau ne tave?
- Aš daug svajojau apie mūsų ateitį . – žvelgdama į duris ištariu. – Apie tai, kaip mes būsim laisvi, kai nereikės nuo nieko slėptis, nieko bijoti . Eisim susikibę už rankų gatve, galbūt valgysim ledus...
- Karamelinius. – tęsi tu. – Aš Tau padovanosiu didžiulę puokštę rožių ir...
- Ir to niekada nebus... aš pavargau to laukti. Aš pavargau dienų dienas sėdi čia. Man jau nebeįdomus šis žaidimas.
Atsigręžiu į tave. Tu verki. Didžiulės ašaros rieda tavo skruostais.
- Neverk, niekada dėl manęs neverk! Aš to neverta...
Tu suklumpi prieš mane.
- Maldauju, maldauju... aš tavęs maldauju, nepalik manęs vieno... be tavęs aš neturiu nieko – bučiuoji mano rankas. – Kokios nuostabios tavo rankos...
Bandau tave pakelti, griebiu už pažastų, keliu i viršų. – Baigiam šį vaidinimą...
Tu nesikeli. Sukniumbi ir verki balsu. Elgiesi lyg mažas užsispyręs vaikas, kuriam neduodamas žaislas. Mano širdis plyšta iš skausmo, tačiau privalau Tave čia palikti.
Aš negaliu mylėti.
Ištrūkstu iš tavo glėbiu. Bėgu laiptais į viršų. Girdžiu, kaip kartoji mano vardą. Bėgu laiptais į viršų. Girdžiu, kaip maldauji pasilikti. Užveriu paskui save buto duris. Atsiremiu į jas. Nepajėgiu sulaukyti ašarų. Krentu ant grindų, susiriečiu į kamuoliuką, ir verkiu – iš pradžių tyliai, bet vis giliau duria šaltis į širdį.
Apalpusias žvaigždes naktis nusineša už horizonto ir saulė pravirksta nesuradusi jų.
Šaltos ašaros – ant rudeninio lapų. Drėgmė veržiasi pro kūnus i sielas.
Vėjas nerimsta. Ieško. Narsto. Geležiniais kumščiais baladoja į langus.
Pradeda lyti. Lyja.
Verkia ruduo.