Tu klausi:
Ar abejinga.
(Tu sakai, kad dangus – tai siena...)
Aš atsakau:
Neabejinga.
(Aš sakau, kad dangus – tai langas...)
Vėl kaltini:
Šalta.
(Tu sakai, kad dangus – tai vanduo...)
Aš vėl kartoju,
Kad taip nėra.
(Tu sakai, kad panėręs pamatei dugną...)
Tu priimi mano žodžius,
Bet po kurio laiko vėl sakai:
Šalta.
(Galbūt, aš neteisi..
Galbūt, teisus tu..)
O tada ištari pažįstamus žodžius apie užrakintas duris..
(Bet aš mačiau, kaip žolė nori pakilti į dangų...)