Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (5) (juodraštis)

VI.
Tobulindamasi Paryžiuje, netoli Jėzaus Širdies Katedros siauros Monmartro gatvelės vitrinoje buvau mačiusi panašią striptizo reklamą, kuri, gal ir nukopijuota, nuolat buvo kartojama viename bulvarinių žurnalų, išdėliotų mūsų sostinės kioskų vitrinose.
Iš Paryžiaus dailininkų buvau girdėjusi, kad įėjimas į užeigą kainuoja nemažus pinigus. Dar sovietmečiu kino filmuose palaidumu išgarsintame mieste tarp aistrų šėlsmo ir meno brėžėsi griežta riba. Striptizo menu Vakaruose niekas nelaikė, nes besaikis kūno kultas, visiems iki koktumo pabodęs, buvo garbinamas tik tam tikro sluoksnio žmonių, lankančių tokius klubus. Sklido kalbos, kad į juos dažnai įviliojami ir patiklūs bei smalsūs turistai, iš kurių lupami nemenki pinigai. Tokie iš paryžiečių girdėti pasakojimai paskatino blaiviai įvertinti padėtį.
Gal ten apsilankę  mūsiškiai, parvažiavę iš kelionės, pabandė ką nors panašaus sukurti. Visko gali būti…Pas mus tai dar didelis atradimas menko išsilavinimo vidutiniokams – beskoniams, kičą garbinantiems naujiesiems lietuviams, mokantiems tik mėgdžioti, o ne ką nors originalaus sukurti. Jiems jis gal ir didelis menas. Ir tai tik tol, kol nusibos tas beprasmis nuogybės demonstravimas. Kiek jos gali reikėti? Ilgai rodoma ji tampa atgrasi.

Prisiminiau Paryžių su jo šurmulingomis naktimis, ginčus prie vyno taurės iki vėlumos su dailininkais jaukiose kavinukėse… paveikslų muges ant Monmartro kalno… Paryžiaus panoramos žvalgymą iš Eifelio bokšto… keistojo dailininko Salvadoro Dali muziejų…  Rodeno skulptūras jo namų kiemelyje… klaidžiojimus po Luvrą… keliones į Arlį ieškoti Van Gogo pėdsakų… Atmintinis gaivinosi maloniais prisiminimais…

VII.
Kompanijai pabodus, įslinkau į miegamąjį – tegu kolektyviai sau šoka, jeigu tik tiek jiems tereikia!
Įžiebusi lempą, nuėjau atidaryti balkono durų – trūko oro. Keistas šešėlis atšoko nuo koridoriaus lango ir šmėstelėjo už svečių automobilio. Nespėjau įžiūrėti, kas tai galėtų būti.
Prie Martyno lovos ant spintelės gulėjo viduramžių prancūzų mąstytojo Nostradamo Pranašystės su aiškinimais. Vyras tuo labai domėjosi. Atsirėmusi į lovos kraštą, ėmiau sklaidyti knygą – skaitysiu tą ketureilį, kurį pirmiausia atversiu. Taip bendrabučio kambaryje studijų metais per naktinius poezijos skaitymus rinkdavome eilėraščius. Atvertusi pirmą pasitaikiusį puslapį, perskaičiau:

IV CENTURIJA 100 KETUREILIS
„Tie, kurie skaitys šias eilutes, tegul mano esą tam subrendę
Prasčiokai ir neišmanėliai neturi jų liesti
Visi astrologai, stuobriai ir neišsimokslinusieji ieško ten, kur reikia
Tačiau kuris kitaip eina, prasiskverbs į paslaptį. “

Čia lyg ir aišku. Tik kuo tolyn, tuo labyn slėpiningieji posmai atrodė ne visai paprastas žodžių žaidimas, o darantis įspūdį kūrinys. Pasijutau nevykėle, kuri nelabai suvokia, ką skaito. Nepaaiškinamas minties slėpinys vertė sutelkti visą dėmesį ir atidžiau gilintis į sunkiai įmenamą žodžių labirintą.

Ant milžiniškos pykčio ir keršto bangos dar blaškėsi liūdni rugsėjo vienuoliktosios aidai. Kiek susikaupė juodos pasaulį griaunančios jėgos, kad atsitiktų tokie dalykai? Iš kur ta banga, nusinešusi šitiek gyvenimų, likimų ir vilčių, atsirado? O ar žinome, iš kur atsiranda vėjas. Kodėl ramią vasaros dieną jis judina medžių lapus? Kodėl įsiūbuoja medžių šakas, jūrą, sukėlęs audrą skandina laivus, nuneša namų stogus? Kas tai ir iš kur? Gamtos paslaptis tokia pat didinga kaip ir galybė iš jos kylančių kitokių slėpinių… Gamta? Ji stichiška. Betgi čia ne ji, o žmogus… Protinga būtybė… Ar toji būtybė dar protinga užsimojusi griauti ir naikinti? Kodėl taip staiga ji gali virsti žvėrimi?
Tą nelemtą įvykį, sudrebinusį pasaulį, irgi buvo nuspėjęs aiškiaregis. Dulkių stulpu virtę dangoraižiai ir po jais žuvę žmonės pakeitė ramios būties sampratą, sudrumstė nors ir apgaulingą, bet šiokią tokią tvarką ir išsklaidė iliuziją apie santykių pastovumą ir pasaulio rimtį. Pasipriešinimas gaivališkai jėgai nebeteko prasmės. Visuotinės būsimos griūties banga slystelėjusi neatsitrenkė į jokią kliūtį, kuri būtų galėjusi ją sulaikyti. Pradingo nusitrynė riba tarp gėrio ir blogio, tarp santarvės ir neapykantos, tarp melo ir tiesos. Niekas nebegalėjo apsaugoti nuo grėsmės, kuri tvyrojo kaip priešprieša visam tam dvasios skurdui ir purvui, kurį skleidė žiaurumas, pyktis ir atviras seksas. Noras nusviesti drabužius ir be jokios paslapties atskleisti nuogą kūną virto kasdienybe, šaukiančia iš televizorių ekranų. Darėsi koktu. Šalti apolonai ir afroditės, sugebėdami pateikti tik bedvasę nuogybę, smukdė pasaulį žemyn į aistrų purvą. Ar liks pėdsakų apie gyvą tvarinį – žmogų ir jį supantį pasaulį?! Ar jam jau nebepritinka žmogaus vardas? Net laukinis žvėris nebeprilygsta jo klastai ir nuožmybei – norui žudyti taip išradingai, kad kaltininkas nebūtų surastas, o jo juodi darbai išaiškinti. Sukėlęs pasaulio tvarkos ir rimties griūtį, jis kasdien dalyvauja nematomame kare pats prieš save.

Spustelėjau pultelį į trečiąjį televizoriaus kanalą. Išsigimęs siaubūnas be perstojo tratino automatu, tik nelabai aišku į ką. Degdamos griuvo sienos, atrodė, kad liepsnoja ne tik žemė, bet ir dangus. Kodėl? Šautuvą apsikabinusi mistinė būtybė pargriuvo ir, barškindama kaulais, daužė į žemę savo kaukolę. Šlykštu – nušlaviau klaikius absurdo vaizdus. Per kitą kanalą girtuoklė moteris ranka bandė uždengti mikrofoną. Išpurtęs veidas, perkreiptos akys, sunkus vos besiverčiantis liežuvis kėlė pasibjaurėjimą ir šleikštulį. Už jos nugaros šmėsčiojo išsigandę murzini vaikai. O, Viešpatie – du siaubūnai! Maigiau mygtuką ir patyliukais keiksnojau. Daina apie angelus… tas iš visų kampų sklindantis prostitučių himnas – jos herojus lengvai doroja moteris… Perjungiau kanalą – ekrane maivėsi prastai nugrimuota dainininkė be balso. Kodėl į padanges keliami visokie siaubūnai, dvasios ubagai ir netalentingi rėksniai, įtvirtinantys prastą skonį ir dvasios tuštybę? Ekraną išjungiau…