Viskas ne taip

Neprisimenu
to karto, kai tavo
žvilgsnio karšta
kibirkštis įkrito
kažkur labai giliai
ir išdegino žymę.

Dienos sulopė ją,
metai užlygino
nebejaučiu,
nebesimato.

O raudonais vakarais,
kai kilnoju ir
šluostau dulkes
nuo tų išsaugotų
mūsų šypsenų,
ji vėl pražysta.

Lašai keli
ją sudrėkina
ir vėl įrodinėju,
kad ilgesio aš
nepažįstu.