Tavo šaltinio srauja

Pažiro  lašeliais antai,
Ten kur nieko nebuvo padėta,
Kodėl gi neklausi, žinai? -
Į tą pačią, į senąją vietą,

Kurioje mes abu kažkada
Tiek ieškojome lobio paslėpto...
Ir štai bliksi šaltinio srauja
Prie suskilusio riešuto liepto.

Ir kurgi ji slėpės anksčiau,
Kai leipėjo karštis be proto?
Nematei? Ir aš nemačiau,
Atsišliejus į alksnį kuprotą

Bučiniais, nekaltais bučiniais
Svaiginausi,  tarsi pakerėta
Ir tavim, lyg šaltinio lašais
Savo troškulį girdžiau iš lėto.