Reinkarnacija

Manau esate girdėję apie reinkarnaciją. Na, tie visokie prisikėlimai ar atgimimai, atsiradimai iš naujo kitu pavidalu ir panašiai. Žodžiu, visos tos nesąmonės.
Pasirodo, tai ne tokios jau ir kvailystės, bobučių paistalai. Papasakosiu Jums tikrą istoriją, kurioje man teko pagrindinis vaidmuo.
Prieš kurį laiką aš pasimiriau. Na, savaime tai nėra kažkoks išskirtinis ar ypatingas įvykis, kurį reikėtų specialiai aprašinėti, nors, aišku, man jis yra labai reikšmingas ir, galima sakyti, vienintelis kol kas. Bet svarbiausia, kad aš pasimiriau labai netikėtai ir staiga, nors nebuvau nei labai senas ar pasiligojęs. Priešingai, jau vėliau, tai yra visai neseniai perskaičiau policijos raportą, kuris paglostė mano savimeilę, kad tokią tai dieną, tokio mėnesio ir tokių metų vėlai vakare parke, prie medžio ant sniego buvo rastas vyriškos lyties lavonas, sunkiai nusakomo amžiaus, maždaug tarp 40 - 50 metų, sportinio sudėjimo, dažytais plaukais be išorinių smurto žymių. Alkoholio kvapo nesijautė.
Viskas teisinga. Tikrai tuo metu aš buvau visai atsisakęs žalingų įpročių, rytais bėgiodavau krosus, daug vaikščiojau pėsčias, sveikata nesiskundžiau ir atrodžiau jaunesnis negu buvau iš tikrųjų. Policija po mirties parašė man panegiriką. Vėliau skrodimas, jo išvadą aš taip pat neseniai skaičiau, nustatė, kad mane ištiko širdies smūgis. Trauk devynios! Taip, keletą metų iki mano mirties kardiologė įžvelgė kažkokius pakitimus mano kardiogramoje, ūžesius ar kažką panašaus, dabar jau ir gerai nepamenu. Bet tada tai ilgam neužsifiksavo, gyvenau kaip gyvenęs ir jokių problemų, su širdimi susijusių, nejutau. Ir vis tik pasimiriau "iš širdies", ta prasme "nuoširdžiai".
Aišku, tai buvo didelis netikėtumas ir mano artimiesiems, šeimai, draugams, kolegoms, visiems, kurie mane tada pažinojo. Kol kas aš dar nespėjau sužinoti, kaip ten viskas vyko po mano mirties, kas verkė, kas atėjo atsisveikinti, kas ką kalbėjo tuomet apie mane ir pan. Darbe aš irgi buvau ne paskutinis žmogus ir tada kaip tik ruošėme vieną naują projektą, kurį rengiant aš vaidinau gana svarbų vaidmenį. Kaip atsiliepė mano mirtis tam projektui mane irgi domina.
Visa tai ir kai ką daugiau aš tikėjausi dabar, dabartiniame savo gyvenime, po reinkarnacijos išsiaiškinti. Taip, būtent, Jūs visiškai teisingai mane supratote. Aš vėl esu čia, prisikėlęs, nors ne, prisikėlimu to nepavadinsi, aš visgi esu kitas žmogus, kita pavarde ir vardu, ir gimiau, tarp kitko, neužilgo po savo mirties metinių. Man, galima sakyti, pasisekė, nereikėjo laukti šimtmečių, taip pat neteko įlįsti į katės ar šuns kailį arba išdygti žole. Taip, labai greitai jau šiame gyvenime aš ėmiau pastebėti, kad viskas, kas mane supa, yra iki smegenų ląstelių pažįstama, matyta, kadaise patirta. Miestas, kuriame aš esu, visiškai nepasikeitęs, gal viena kita detalė, reklama, afiša yra naujos. Bet iš esmės puikiai žinau, kur yra kokia gatvė, net jei dabar man ji nėra reikalinga ir joje šiuo metu, šiame gyvenime tikrai nesilankiau. Bet galiu tiksliai papasakoti, kokie pastatai, įstaigos įsikūrę toje gatvėje.
Prisiminiau ankstesnio savo gyvenimo adresą ir nuėjau prie to namo, kur gyvenau. Namas gal tik kiek labiau nublukęs. Balkonas, kurį kažkada dažiau baltai, dabar dėvi kovo mėnesio sniego baltumo rūbą. Ilgai stovėjau prie savo buvusio namo ir bandžiau nors ką įžvelgti languose, kuriuose kažkada pasirodydavo ir mano siluetas. Dabar mačiau protarpiais pasirodančias žmogystas, kurių atpažinti negalėjau. Buvo liūdna ir keista. Aš buvau kitapus langų, kurie lyg ir turėjo priklausyti man.
Kaip jau sakiau, aš beveik viską išsiaiškinau apie savo mirties aplinkybes. Beliko sužinoti tęsinį. Kaip viskas ėjosi paskui. Kur mano kapas? Mano žmona, vaikai, mano mama. Kur jie, kas jiem nutiko per tuos visus metus? Kaip jie dabar atrodo, kuo gyvena ir t. t. Daugybė klausimų. Aš stovėjau už tų langų, klausimai smaugė kaklą, jie vis kaupėsi ir kaupėsi, aš jau nebespėjau jų užfiksuoti, jie lipo per vienas kitą, stumdėsi tarpusavyje, kiekvienas norėjo prasibrauti į pačią viršūnę ar priekines eiles, kimšosi galvoje, užpildė visą kūną iki kojų pirštų, stovėti darėsi vis sunkiau, aš pradėjau svirduliuoti ir netikėtai atsirėmiau į šalia stovėjusį automobilį. Sukaukė signalizacija,  staiga mano viduje viskas dingo, sumaištis baigėsi, liko vienintelė teisinga mintis - tu esi kitas.