Ištrauka iš romano „Neužmirštuolių šauksmas“ (3) (juodraštis)

III.

Tėvų namai man vis dar buvo tarsi pasakų šalis, kurioje nužengę iš knygų vaikšto jų herojai, sklando gera šilta dvasia, iš kiekvieno kampo iškyla prisiminimai. Kiekvieną kartą atvažiavusi slankiojau tarp kuklių kaimo baldų, tarp to paprastumo, tvyrančio čia nuo vaikystės laikų. Man jis visada buvo brangus ir artimas. Martynas siūlėsi nupirkti nors naują sofą… Neįsivaizdavau bent kiek prašmatnesnių daiktų, nors ir nedidelės, bet prabangos, kuri nebūtų tikusi kambaryje tarp pievų ir laukų ramybės, seno sodo šlamėjimo. Jaukiai jaučiausi tarp tų kasdieniškai paprastų daiktų – dažną savaitgalį pailsėdavo siela ir kūnas. Visi susikaupę rūpesčiai nuplaukdavo su rytais pažeme slenkančiu rūku, kurio šešėliai dar ilgai rangydavosi pievoje, kol iš aukštyn kylančios miglos pasirodydavo saulė.
Dar nuo senelės laikų vasarą darželyje žydėjo mėlynos neužmirštuolės, primindamos jos prašymą, kai numirsiu, neužmiršk manęs… Tegul jos tau nuolat mane primena, sakė ji, kai maža būdama kartą paklausiau, ką galėtų reikšti toks gėlių pavadinimas. Tas mėlynumas tiek giliai įaugo į mano širdį, kad sutikusi Martyną pirmiausia dėmesį atkreipiau į neužmirštuolių spalvos jo akis, kurių žvilgsnis tarsi susilydė su manuoju.

IV.
Į miestą įvažiavome temstant. Kai nusigavome į priemiestį, žiebėsi gatvių šviesos. Prie mūsų už abiejų butus nusipirkto nedidelio namo stovėjo kažkieno paliktas automobilis. Jį reikėjo stumtelėti, kad galėtume įvažiuoti į kiemą. Gatvėje šiureno lengvai pustomas sausas sniegelis, o po nemenkomis pastangomis pastūmėta mašina supilkavo asfaltas. Pasirodė, kad vėl matau nematomos bangos atsviestos paslaptingos dėžės paliktą dėmę, kaip praėjusią naktį ant vieškelio, o jos viduryje tarsi iš stiklo kruopelių sudėliotą blankų mėlyną rutulį. Net nusipurčiau – ne, ne, negali būti… Sugrįžo aną naktį apėmęs nykumo jausmas, kuris sekė iš paskos į mano namus.

Nuovargis ir įspūdžiai gramzdino į miegą pavargusį kūną, kurio, jutau, nebeapleis netikrumas ir nerimas. Į ateitį eisiu kaip slidžiu stiklu: įsitvėrusi minties, kad nepargriūčiau – sudužusi nesubyrėčiau į daugybę smulkių dalelių… Turėsiu vėl gyventi nepastovumo ir abejonių apsupta… Taip gyvenau savo šalyje iki Nepriklausomybės atgavimo su viltimi, kad viskas apsivers aukštyn kojomis. Tik keitėsi viskas lėtokai…