Tyloje

... Ir tu nutilai...
Pajutau, kaip į kambarį įslinko Tyla, nors nesugirgždėjo atidaromos durys... gal tik sujudėjo gelsva užuolaida nuo vėjo...

Tyla pasklido aplink tarsi jūra, užliedama krantus... Užsisvajojusi ėmė ore kabinėti mažučius ramybės kristalus... Juose ji uždarė tavo žavų juoką – teliko tik šypsenos blyksnis akyse ir ant lūpų... Ji pagrobė mano žodžius, kuriuos norėjau tau padovanoti... dar tik prieš akimirką... Joje išsisklaidė mano širdies dūžių aidas, kai tu patraukei ranką nuo mano skruosto... Tik jaučiau greitą plakimą krūtinėje...

... O tu vis nieko nesakei...
Tik besišypsančiomis akimis švelniai žvelgei man į veidą... Turbūt todėl šalia atsisėdus Tyla ėmė glostyti mano plaukus, puošdama juos savo kristalais ir ramybe... kad nenuvyčiau šalin... Bet aš ir nenorėjau... Juolab kad tu tik šypsojaisi...

... Ir tada pajutau, kaip tyla mane apkabino... nors norėjau, kad tai būtum tu, bet... vis tiek atsidaviau švelniai jos globai... Ir grimzdama į minkštą jos glėbį akimis maldavau tavęs... „Prabilk... Nuvyk ją šalin... Netylėk... “ Tačiau tu nesupratai, o gal nenorėjai suprasti... Šypsojaisi ir leidai Tylai mane sūpuoti tarsi mažą vaiką...

Pamažu užsimerkiau... Jaučiau tavo žvilgsnį ir Tylą visur aplink mane... Aš paskendau jos glėbyje...

Kai pabudau, tavęs nebebuvo... Išėjai... Kaip ir Tyla... Tik mažučiai jos kristalai dar kabojo palubėje... kol nesudužo... nuo mano ašarų...