Kaip dažnai tu keiti akių spalvą?

Fotoakimirka man kartais primena apie tai, kad... Nieko ji neprimena. Paprasčiausias atminties gabaliukas... beveik be emocijų... beveik be...

Lengvais lūpų lietimais vėl bučiuoju švelnias šviesiai-permatomos baimės už savo asmenybės vientisumą vilnis... galvoje košė.

- Kas šiandien pusryčių?

... žvalus balsas verčia rauktis... Suprantu, jog žodžiai „vemti nuo žmogaus“ ne šiaip kažko sugalvoti... Įdomu... Laike, jau tapusiame istoriniu, yra „giminingų sielų“. Buvo, tiksliau.

- Konservai.

Tylus nustebimas neužklumpa netikėtai, dar turiu vaizdingą komentarą, labiau konkretizuojantį atsakymą:

-.. vadinasi „Meilė“. Tau nepatiks, pažadu.
- Žinai, to jau per daug.
- Žinau. ... ko tu iš manęs nori?
- Meilės. NEkonservuotos.

Manipuliatyvi technika. Žinau, mokė, žinau, mokiausi. Į ką kreipsi pokalbį, apie tai jis ir plėtosis... Tik šį kartą kažkaip nesąmoningai nukreipiau.

- Atleisk. Visą suvalgė. Pernelyg daug pusryčių turėjau.
- Tau kažkas manyje nepatinka?

Vaje. Tai tikriausiai priekaištavimas. O gal tiesiog apsauginė reakcija į „pavojingą posūkį“? Jis nepavojingas, ką tu. Cha cha. Štai ir pasijuokėm. Pasauli, ar tu patenkintas?

Neištartas atsakymas turbūt labai nervino:

- Kodėl tu tyli?
- ... o ką sakyti?
- Tiesą.

Tiesą... Įdomu, apie ką tu?... Kas tai yra? Ji dabar kotiruojama?... O gal „tiesa“ tu vadini kažką, kas tūno manyje tavo atžvilgiu? OK.

- Kokią?
- Kaip tai - kokią?
- Tiesiog.

Atrodė, jog atodūsis nesibaigs:

- ... geraaaiii.. Paklausiu kitaip.
- Bandyk. Pasipraktikuok sinonimų vartojime.
- Kas mums darosi?

Nuo klausimo absurdiškumo man pasidarė bloga: staiga baigėsi deguonies teikimas į pačias svarbiausias kūno vietas. Paprasta ir saugu kaip šveicarų banke.
Be procentinės tikimybės dalies.
Visam laikui.