Laiškas draugei iš rojaus

Žinai, ir vėl rašau. Teisingai. Gausi dar vieną padriką mano laiškelį. Žinai kaip rašau. Padrikai. Kai grįšiu, tau išversiu ir šitą laišką.
Dabar vakaras. Aštuonios valandos. Jau tamsu. Sėdžiu ant palangės nukorusi kojas žemyn. Pirmas aukštas. Nesvarbu. Įsivaizduoju, kad aukštai. Palangė lipni. Prieš pusavalandį per ją persiverę valgėm arbūzą. Dabar kvepia visas kambarys, o palangė ir rankos lipnūs. Laiškas irgi bus lipnus. Nepyk. Kieme prieš mane stovi stalas trimis kojomis. Buvo keturios, bet vieną netyčia nulaužėm. Dabar ant to stalo sukrautos keturios poros kedų. Maudėmės šiandien. Dėl to taip. Džiūsta kedai. Dar gi tau nepasakojau... Kambary gyvenam keturi. Keturi. Ne keturios. Gyvenu su Tomute ir dviem berniukais. Smagu. Beveik šeimyninis gyvenimas.
Sėdžiu ir žiūriu į dangų. Namie nesimato tiek žvaigždžių. Prisimeni kaip skaitėme laikraštyje?? Ramu. Gražu. Tylu. Nuostabu. Gera. Ir t. t. Va būtent taip dabar yra aplink mane. Oj... Girdžiu, kad grįžta mano kambariokai. Siunčiu tau šį bei tą. Mano draugai siunčia namo atvirukus ir nuotraukas. Aš tau siunčiu kai ką kitą. Draugai juokiasi dėl to. Siunčiu tau kelias to arbūzo, dėl kurio kaltės palangė limpa, sėkliukes. Smiltelę juodo pajūrio smėlio, kurį parsinešiau kuprinėje. Ir cigaretę, kurią man davė vienas nuostabus italas manydamas, kad man 18 – iolika. Paskui jis ilgai keikėsi. Bet čia ne esmė.

Pasiilgau

Ps. Niekur iš čia nevažiuosiu. Radau savo rojų. Atvažiuok tu.