Lyja(4dalis)

Nemunas.
Pamilau jį dar vaikystėje. Dažnai ateidavau čia su mama. Maudžiausi aš ir mano lėlės. Mama bijojo vandens, jei jis atrodė visada per šaltas.
Panarinau kojas į vandenį. Nors jau ruduo, bet jis buvo dar gana šiltas.
Tolį plaukia mažas laivelis. Ant jo borto stovi berniukas ir rankose laiko aitvarą.
“Nuostabus aitvaras! ”  išgirdau pažįstama balsą. Tu tarsi perskaitei mano mintis.
“ Labas Monce” sukuždu ir primerkus akis tau nusišypsau.
“Atleisk už tą vakarą prie supynių, nežinau, kas man tada buvo pasidarę. ”
Nusiauni batus,  atsisėdi šalia manęs, ir kojas sukiši į vandenį.
“Ne, tai tu man atleisk. Nemandagi buvau, nepadėkojau už komplimentą. ”
“Ak, tu, Šiaudinuke, tai dar ilgai iš manęs juoksiesi? ”
“Aš rimtai, tai pirmas toks šiltas komplimentas mano gyvenime, o aš už jį net nepadėkojau. ”
“Man patinka tavo plaukai. ”
“Tarsi šieno kupeta. ”
Abu pradedam juoktis.
“Galiu paliesti tavo plaukus? ”staiga paklausi.
“Žinoma. ”
Tavo pirštai pasiklysta tarp mano šiaudinių plaukų.
Tu man šypsaisi.
Tavo šypsena paslaptinga.
Tu į mane žiūri.
Tavo žvilgsnis laimingas.
Tavo pirštai žaidžia mano plaukuose ir aš juokiuosi. Juokiesi ir tu.
Atsigulu ant žolės.
“Tu graži”
“Melagėlis, baik meluoti, atsigulk šalia. ”
Tu  išsitiesi ant žolės.
Nemuno vandenys plauna mūsų kojas, vystanti žolė apglėbia  juosmenis, o galvos ant sunertų rankų.
“Koks gražus dangus. Matai ten saulės pilis, o štai ten kiškutis. Koks milžiniškas! ”
„Man labiau tavo kiškutis į briedį panašus“
Juokiuosi balsu. Mano kiškutis – į briedį. O tu rimtai žvelgi į dangų.
„Ak, Šiaudinuke, tu ir vėl juokiesi iš manęs, bet pažvelk, tavo kiškis tikrai turi ragus“
„Ten ausys, Monce“ ir pastvėrus tavo ranką vedžioju įsivaizduojamąsias  kiškio ausis.
„Visgi  turi sutikti, kad ir koks ten padaras, jo ausys šakotos“dabar šypsaisi ir tu.

bus tęsinys