Tėvynės ilgesys

Ilgesys varsto įskerdusias, medines langines
Pašėlęs vėjas skundžiasi savo likimu.
Tėvynės kvapą neša klodai minčių
Ji rugegėlėm, grumstu, rūtom alsuoja.
Plaukiu mintim Nemunu srauniuoju,
Liečiu jausmais gimto Kauno senamiesčio bokštelius,
Neries vandenėlio šaltumą, Šešupės vingį, Dubysos dumblą.
O ežerų gylis, skaidrumas, miškų apsuptyje!
Kas vakarą neriu į  vandenis jų šaltus.
Tik mintimis, Lietuvėle, aš prisiglaudžiu prie tavęs.

Lietuviai pabirę po platų pasaulį  ridinėjasi,
Ieškodami kas laimės, kas sėkmės, kas šiaip.
Bet vos tik gruodžiui šaltį  spustelėjus,
Subėga, suskrenda lyg tie gandrai į  gimtus lizdus.
Tėvynė- žodis šventas kiekvienam lietuviui.
Ji motina švelni, lopšys jaunų, pašėlusių dienų.
Įspaudžiu meilę tau į  baltą popierių, Tėvyne,
Ir šaukiu pasauliui grožį, žalumą tavo tyvuliuojančių akių.

                                              18. XII. 2002
                                              Oud-Beijerland