Krintanti Žvaigždė

Iškart atsiprašau skaitytojų už klaidas, tikiuosi jums patiks:)



Tremdokas pamatė blykstelėjimą danguje. Iš pradžių pamanė, jog žaibas, tačiau išvydo tai dar kartą. Žybsintis objektas krito iš dangaus. Tai be abejonės buvo žinia iš dievų. Palikęs savo avis, senasis piemuo, kiek tik galėdamas nuskubejo į slėnį, kur buvo kaimelis. Šeimininkas tikriausiai nesupyks, dėl tokio svarbaus reikalo galima kitus darbus atidėti, be to, avys niekur nedings. Kaimelio žmonės susidomėję lydėjo žvilgsniais skubantį Tremdoką. Niekas dar nėra matęs, kad senukas kur nors taip skubintusi. Jis visada sakydavo, kad "laimi tas, kuris neskuba". Tačiau šiandieną viskas buvo kitaip. Laghaimoje jau pusę metu nelijo, išdegė dideli miškų plotai, nunyko derlius. Negana to, prieš porą mėnesių nuo šiaurinio Hajotos vandenyno pakilo didžiulis cunamis, nunęšęs šimtus kaimų, bei gyvenviečių. Viena neganda po kitos. Būtent dėl to, Džamaka, religingiausias kaimelis visoje Laghaimoje, laukė ženklo iš dievų, ženklo, kad negandos jau baigėsi, ir kad jie vėl galės toliau gyventi savo įprastus gyvenimus, nieko nebijodami. Šiandien, atrodo, kaip tik ir atėjo ta diena. Tremdokas nubėgo tiesiai į kaimelio tarybos pastatą, pas vyriausiąji žynį ir papasakojo, ka ką tik matęs. Tuojau buvo surinkta grupė iš dešimties stiprių vyrų, dėl viso pikta, apsiginklavusių ietimis. Jie iškeliavo link ten, kur pasak, senojo piemens, nusileido žinia iš  dangaus. Vyrai keliavo dvi dienas. Pagaliau, trečiosios dienos vakare, jie priėjo keistąjį objektą. Tokio dalyko dar nė vienas iš jų nebuvo regėjęs. Tai buvo didžiulis, ovalo formos daiktas, pagamintas iš labai keistos medžiagos, nudažytas įvairiomis spalvomis. Be abejonės, tai buvo ženklas. Vyrai stovėjo nuo objekto pagarbiu, dešimties iečių atstumu, ir tik vienam iš jų, turinčiąm jaunojo žynio titula, buvo galima prieit prie pat. Stambus, kokių trisdešimties metų, randų išvagotu kūnu, vyras, su didele baime artinosi prie objekto. Jis niekada nėra matęs nieko TOKIO didingo. Be abejonės, jis buvo išrinktasis. Priėjęs prie pat, vyriškis ištiesė ranką objekto link. Jis žinojo, vos tik jį palies, įškart taps šventuoju žyniu. Ir iš tiesų, kai jo ranka prilietė dieviškąjį objektą, jam pasirodė, kad jo gyslomis ima plūsti palaima, dangiškoji palaima. Pagaliau, Laghaima bus išganyta! Nedelsiant buvo išsiūsti du vyrai atgal į kaimelį, pranešt džiugios naujienos. Po penkių dienų čia jau atvyko visa žynių delegacija. Buvo nutarta, kad tai iš tiesų yra dievų dovana, ir, norint išvengti nelaimių ir stichijų, reikią ją gerbt ir saugot. Po poros mėnesių, aplink objektą buvo pastatyta gynybinė sieną, jį saugojo tūkstantis karių. Niekam, išskyrus vyriausiems žyniams nebuvo leidžiama prie jo artintis, kaip per šimto iečių atstuma. Bet, deja, atrodo stichijos nesibaigė...

***

2192 metai, žemės planeta.

Bėgdamas cenrinės būstinės koridoriumi Tedas nuolat atsitrenkdavo į skubančius žmones. Dabar, kai iki žemės sunaikinimo teliko keletas minučių, visi, stengėsi atlikti kuo daugiau darbų. Vieni skambino artimiesiams, kiti leisdavo paskutines akimirkas prie vyno butelio, treti tiesiog melsdavosi. Tedas turėjo užduotį, tad visą kitą jam nerūpėjo. Mirties jis taip pat nebijojo. Jo žmona su dviem vaikais žuvo per pirmąją ataką, tad jis tik džiaugėsi netrukus vėl galėsias jas pamatyti. Tačiau dabar, jam reikėjo pristatyti "Krintančios Žvaigždės" ataskaitą vyriausiajai senatorei. Šiuo metu ji, su kitais likusiais valdžios pareigūnais laukė pagrindiniame ryšių skyriuje. Nesenai perdavė paskutinį radijo pranešimą žmonijai, padrasinantį, skatinantį nepult į paniką, nors ir gerai žinojo, jog tai ne ka te padės. Tedas pribėgo skyriaus duris, saugomas dvidešimties ginkluotų sargybinių.
- Laba diena sere, - pasisveikino vienas. Tedas pastebejo, jog visi jie dar tik vaikai, tačiau lemiamą akimirką neapleidžia savo postų, iki paskutinės sekundės vykdo savo pareigą. Ir jokios baimės jų veiduose, tik liūdesys. Tedas patapšnojo vienam sargybiniui per petį.
- Viskas gerai bičiuli, Dievas mus saugo, ir saugos visada. Esate laisvi, jeigu pageidaujate, savo pareigą atlikote. Tačiau sargybiniai tik nusišypsojo ir atlaisvino jam kelią į kabinetą. Įėjęs į vidu pamatė senatore su jungtinių pajėgų maršalu stovinčius prie panoraminio lango ir žvelgiančius į tamsų dangų.
- Pulkininke, pasakykite man geras naujienas, - kreipėsi į Tedą senatorė.
- Patvirtinu, ponia senatore, kad Krintanti Žvaigždė sėkmingai apleido žemės orbitą ir išskrido į erdvę. Degalų sklendimui užteks maždaug dviem šimtams metų. Per tą laiką ją garantuotai aptiks kokia nors protinga rasė, suras mūsų DNR duomenis ir kitą informaciją, ir sugebės sekmingai atkurti žmogų.
- Na kagi Tedai, tu esi puikus žmogus. Tikiuosi mūsų teorija pasitvirtins. Galbūt žmonija neišnyks. Na, o dabar, manau teliko tik vienas dalykas. Pažvelkime paskutinį kartą visi į dangų...
O jis buvo pilnas Herokrinų karo laivų. Ši rasė užpuolė žemę prieš dvi savaites, ir per tą laika galutinai sunaikino visas gynybines sistemas. Kitas dvi dienas danguje buvo matyt kaip kraunasi didžiulė zenitinė erdvėlaivio patranka. Su tokia, tik dešimt kart mažesnia buvo vykdomos ankstesnės atakos, nunęšusios ištisus žemynus. Ši, be abejo, buvo skirta visos planetos sunaikinimui. Tedas matė ją danguje ir mąstė. Mąstė apie daugelį dalykų, apie save, apie šeimą, apie Krintančią Žvaigždę, apie jaunus kareiv4lius, saugojusius duris, apie ateivių laivą. Tereikia vieno blykstelėjmo ir žmonija išnyks, vieno vienintelio blykstelėjimo....