Lyja (Tęsinys)

„Užeisi“.
Priglundu prie daugiaaukščio sienos. Čia lietus manęs jau nepasiekia.
„ Kitą kartą. “
Karštas mano kūnas semia vėsą iš mūrinių sienų.
„ Dabar turiu eiti. “
Aš nusiimu tavo švarka. Mano palaidinė dvelkia tavo kvepalais.
„Kaip nori. “ O juk tu nori, tik nedrįsti.
„Viso gero“
„Iki“
Greitai lipu laiptais. „Kitą kartą... juokinga... ak, kitą kartą... dar vienas laiptelis... kita kart... “
„Laba diena“pasisveikinu su kaimyne staiga išlindusia iš savo buto.
„ O aš norėjau šiandien“. Atsisėdu ant laiptų. Ašaros tarsi pupos rieda skruostais. „ Bučiau pavaišinus arbata... kitą kartą, ak kitą kartą, gal jau nenorėsiu vaišinti arbata kitą kartą... “pusbalsiu tariu sau, ir ranka šluostau akis. Staiga Kleopatra nelaiminga.  Žali ežerėliai patvinsta, skruostus išraižo upeliai. Rankomis apkabinu kelius ir žvelgiu pro langą. Eilė mašinų. Supynės. Skubanti kaimynė.
Tavęs jau nesimato.
Murzinas, sulytas stiklas.
Tarsi per rūką, kaip ta saulė.
„Vaidūne! ”Draugiškas balsas pasiekia mano ausis. “Ka čia veiki? ”
Pažįstamos rankos apkabina pečius.
“Tu degi, Vaidūne”
“Eime, aš tau išvirsiu arbatos, bet kodėl tu verki, saulute. Kas nuskriaudė mano angelėlį? Eime greičiau, viską papasakosi”. Pakylu. Mano draugė dar kažką sako, bet girdžiu tik atskirus žodžius”angelėli…širdele…neverk…. ” Man nelengviau. Tik dar labiau gerklę užgula ašarų kamuolys. Aš įsikniaubiu į jos glėbį ir jau verkiu balsu. Ji glosto man galvą.
“ Apkabink, apkabink mane”.
Ji pasimetus. Aš taip pat. Ji nežino, kas man yra, ir jei neramu. Aš norėčiau nežinoti, kas man yra, ir būtų ramu.
“ Jis mane palydėjo namo, bet neužėjo. ”
“Ir dėl to verki? Ak, Saulute, juk tai naivu”
Aš vis labiau glaudžiuosi prie jos. Ne, ne dėl to aš verkiu. Aš pamilau.
***
Aukštyn -  žemyn.
Saulė virš medžių – saulė už medžių.
Ir žaidimas kartojas.
Aukštyn – žemyn.
Saulė virš medžių – saulė už medžių.
Raudonos supynės. Vaikystėje mane supdavo mama ir niūnuodavo “aš mažoji grėbėjėlė, su mediniu grėbleliu, aš lekiu lyg plaštakėlė, pievų kvepiančiu taku…”
Lekiu į tolį.
Vėjas manęs nepasivys.
Neprisimenu, kada taip linksmai supausi.
Aukštyn – žemyn, tik saulės virš medžių nėra. Raudoni debesys vakaruose paskutinis jos pėdsakas.
Žemyn …žemyn…nuleidžiu akis į žemę ir koja kapstau smėlį. Girdžiu, kaip pro šalį prabėga vaikai. Norėjo pasisupti. Sarkastiška šypsena iškreipia mano veidą. Leiskite siandien pasisupti mažesnei už jus. Kažkas važiuoja dviračiu. “…. pyyyyyyyyp….. pyyyyyp”. Juk tai tu. Pakeliu galvą – iš tiesų tu.
“ Labas”
“Labas”
“ Jau  savaitė, kaip nemačiau tavęs, buvau ir prie Nemuno, kur taip mėgsti  lankytis, bet tavęs neradau ir staiga tu čia, nesitikėjau. Maniau, kaip ir kiekvieną vakarą truputį  pasivažinėsiu… nuobodžiai. Tačiau jau tai, kad matau tave, šį vakarą pavertė ypatingu. ” Girdėjau  ir netikėjau. Turbūt visą savaitę mokeisi šią kalbą, drąsinai save, galiu prisiekti, nebuvai prie Nemuno. Ak, melagėlis, bet man patinka.
“Melagėlis,  baik, nes aš jau raustu”
“Prie tavo šiaudinių plaukų rausvi skruostai labai tinka”
Neleidi  man apgalvoti savo pasakytų žodžių, nes gėda  kaitina tave, labiau nei Sacharos saulė. Užšoki ant dviračio ir nuvažiuoji.
Galvoje sukosi tavo žodžiai”  Prie tavo šiaudinių plaukų rausvi skruostai labai tinka…tinka…labai tinka…šiaudiniai plaukai”. Šiuos žodžius kartojo visi kas tik girdėjo: supynės, medžiai, vėjas. Širdį užliejo malonus jausmas. Tu jau nuo pirmos klasės mane vaidini  Šiaudinuke.