Per slenkstį peržengiau
Į tą žemesnę pusę,
Kuri į nuokalnę
Patylomis nueina –
Taip akmenukais
Ritasi pažiręs laikas…
Dar tų priklydusių svajų
Širdis kas kartą vaikos
Ir vėl vilties tartum lazdos
Dar skvarbiai įsikibus laikos
Belaukdama palaimos valandos…
Būtis neverks ir neraudos
Ir neatpirks senos skriaudos,
Tik žvelgs iš padilbų
Kaip nusikaltęs vaikas
Belaukdama likimo valandos…
Neužslopins, nesulaikys
Širdies raudos… Žaizdos,
Kuriai jau užsitraukti laikas,
Belaukdama šviesiausios valandos…
2003
2004-02-22 15:29
Saviškas - dilgina ir peršti. Paliečia ten, kur labiausiai skauda, nors visi rašom tais pačiais žodžiais, tik savaip sudėliotais, bet esame tokie skirtingi.
2004-02-22 02:18
gražu. labiausiai patiko kaip akmenukais ritasi pažiręs laikas.
2004-02-21 16:44
Maniškis - viskuo - vidujinis, kutenantis ir savotiškai perštintis.
2004-02-21 14:00
susimastyti verta ;) geras eilius.
2004-02-21 10:33
"laikas- vaikas" + vienskiemneniai ritmui palaikyti. Bet už minties vientisumą ir puikų formos - turinio balansą 5:)
2004-02-21 10:18
Geras, labai
2004-02-21 09:52
" akmenukais ritasi paklydes laikas"- zavu/////
2004-02-21 08:20
puikus eilius apie laiką.:)))))
2004-02-21 08:03
nuosirdziai, nepaprastai itaigiai issakytas apmastymas, gili mintis/ys/ ... :-)
2004-02-21 07:58
Kažką giliai surado ir užgavo...