(valio psichinėms ligoms. nebaigtas negražus kūrinys)

nespalvota aptrinta
kavos dėmėm išmarginta nuotrauka
joje iš po švininių dūzgiančių audros debesų viršūnių
man šypsosi ir gudriai merkia akį rašalinis ančiukas
kurį kadaise nerūpestingai nupaišė motina
kad pralinksmintų savo sergantį vaiką

ančiukas šypsosi
nes mato kaip nuostabu yra tai kad mūsų gyvenimai taip tragiškai išslįsta iš rankų
pačiu netinkamiausiu momentu
ir visiškai neromantiškai neestetiškai
paverčia mus senais luošais dauno sindromu sergančiais narkomanais
su paaugliška aistra sunaikinančiais visa kas mums kadaise buvo brangu

ančiukas juokiasi
iš manęs
iš mano megztinio kuris smirda kaip maratono bėgiko barzda
iš mano rašomo apsakymo
kuris jei virstų filmu būtų sutalpintas įvieną sceną
kurioje klijų apsiuostęs psichas buldozeriu važinėtų per mano buvusių klasiokų lavonus ir galiausiai suverstų juos į šuns mėšlo duobę
o kas daugiau belieka

tada ančiukas pravirksta
pravirkstu ir aš ir mano sportbačiai ir išdidaus erelio iškamša mano buvusios mokyklos biologijos klasėje ir senovės graikų mitų rinkinys ant veidrodžio spintelės ir žaislinis vairas už lango prie tvoros
ir viskas vien tam kad rytoj ryte vėl pakiltume iš savo niūrių kapų
pailsėję
pasiruošę būti gyvi dar vieną dieną