Lyja

Lyja.
„Aš tave palydėsiu namo“.
Sušlapę plaukai krenta ant akių.
„Tu karščiuoji. Imk termometrą“
Drebanti  ranka artėja link manęs.
Nevirpėk! Jaučiu drebantį tavo kūną. Aš – iš šalčio, tu – iš susijaudinimo. Tuščios mintys skraidžioja po kambarį. Tolsta atstumta tavo ranka. “Ne, termometro man nereikia” . Kaista tavo skruostai. Nusišypsau. Prikandi lūpą. Tuščios mintys ardo tylą. Tarsi kiškutis spąstuose blaškaisi. Nusiramink. Juk aš visai negraži, kai mano plaukai šlapi. Ir akys be tušo. Pilkos blakstienos. “ Tavo žalios akys” nedrąsiai tuščias mintis paverti žodžiais. “Žalios”nubraukiu šlapius plaukus nuo veido. Žvelk į mano akis. Paskęsk žalioje jūroje. Tu apakintas akimirkos. Dabar aš Kleopatra. Suklupk po mano kojom, ir maldauk, kad leisčiau tau žvelgti į akis. Koks tu juokingas. “Aš tave palydėsiu namo” pakartoji. Tu lydėsi mane namo. Karštis užlieja krūtinę. Aš nuleidžiu galvą ir žali ežerėliai paskęsta pilkose nendrėse. Tavo veidas keistai persikreipia. Tarsi mažo vaiko, kai iš jo atima mylimą žaislą. “Paliesk mano kaktą” sušnibždu ir tavo delnas priglunda prie jos. “Karšta”. Mūsų akys vėl susitinka. Kokios gražios tavo akys.  Kokia graži tavo siela. Mano akys drėksta. “Ak, tie šlapi plaukai” nutraukiu šią akimrką. “ Krenta į akis” šypsausi. Aš dėl tavęs neverkiu. Verkiu, nes lyja. Verkiu, nes tu neapsakomai gražus. O grožis tai ne tu. Tai akimirkos sukurtas miražas. Aš neturiu teisės pamilti tave. Stoviu, o mano siela sugniūžta ant grindų po tavo kojom. Tu ją apkabini. Aš pavydi. Aš pavydžiu sielai. Ji gali mylėti, o aš ne. “Gal jau einam, atrodo jau nelyja” negaliu žvelgti į tave apkabinusią mano sielą.
Laukiu.
Tu dingai tarp durų. Nusišypsojai ir ištarei „ greitai grįšiu“.
Aš baru savo sielą, bet ji manęs neklauso. Nusileidžiu. Šiandien neturiu jėgu su ja kovoti.
Koks šaltas, bet jaukus tavo kambarys. Tos baltos sienos. Tos baltos užuolaidos. Tas baltas lovos užtieslas. Šalta. Pamilau tavo kambarį iš pirmo žvilgsnio. Tik kaktusai žydintys ant palangės bado širdį. Nepatinka man raudoni žiedai. Jie kupini aistros, kurios aš sau leisti negaliu. Tvardausi. Labai norėčiau vos tau įėjus į kambarį tave apkabinti, stipriai suspausti glėbį ir išbučiuoti tavo kūdikišką, išbalusį veidą. Bet aš šalta, kaip ir baltos tavo kambario sienos.
Žingsniai. Nusuku akis nuo durų ir žvelgiu į lubas. Tu visai arti. Tavo ranka jau liečia šaltą rankeną. „Tu greitas“banaliai nuskamba nuostabos pilni mano žodžiai. Net nejauku. Tačiau įsuktas akimirkos to nepastebi ir tik šypsaisi. Du lietsargiai – vienas man, kitas tau. Juodas ir žalias. „ O kodėl du? Nejau, mes nesutilptume po vienu? “. Tu sutrikęs. Šypsaisi. Nerandi žodžių. Kur jie, kur jie dabar, kai aš stoviu prieš tave, ir gaudau kiekvieną tavo atodūsį. Rankomis nervingai gniaužai marškinių apačią, ir be minčių žvelgi į ant lovos gulinčius lietsargius. Man patinka griauti tokias akimirkas. Griebiu žaliajį ir atsišlieju į duris. „Šis man mielesnis. Ir tave priimsiu. Eime “.
Šalta.
Mano kūnas sudreba nuo kiekvieno vėjo gūsio.
Tvirtai įsikabinu į tavo parankę.
Atrodo jau šilčiau, bet oda pašiurpus. „ Tarsi šaltam žaliam pasauly“sušnibždu. „Liudna, kad saulutė pasislėpus už debesų, o gal ją koki blogiukai pagrobė... “šypsausi iš savo minčių, o tu taip atidžiai jų klausaisi. “ O jei ją ištikrųjų pagrobė ir niekada daugiau mūsų neglamonės jos šilti spinduliukai... “. Pasaka liejasi. „Nebijok, ji tik už tų debesų. Matai, geltonas kamuolys -  tarsi pro migla“ ištiesi ranką, bet susigėdęs savo minčių, ją nuleidi. Tu mielas.
Ant mano pečių tavo švarkas. Tu mielas.
Eini per balas, o man neleidi. „ Jau taip sergi, nenoriu, kad dar labiau sušaltum“. Tu mielas.
Kodėl verkia dangus? Juk aš tokia laiminga. Bet ne iš liūdesio... ne.... ne. Jis verkia tavęs. Prarado angelą. Koks jis pavydus. Bet ir aš liūdėčiau, jei prarasčiau tave. Prarasčiau tave?! Juk aš tavęs neturiu. Kratau  galvą. Bėgu nuo svajonių. Bet dar labiau glaudžiuosi prie tavęs. Noriu justi kiekvieną tavo ląstelę. Noriu justi kiekvieną tavo kūno virpesį. Noriu galvoti, kad tu angelas nusileidęs iš dangaus, kad išgelbėtum mane.





Bus tęsinys