Intymumas.5 valanda ryto

Alsavimas. Įkvėpi deginantį orą ir atsiduodi mano rankų švelnumui.
Vienu pirštu atsargiai išvedžioju visas tavo kūno linijas. Už lango sninga. Lėtai baltas debesis drebia savo dukras. Vėjas turbūt pasislėpęs jaukiai, šiltai, kur tabako dūmai; stebi ramybę ir tikrai jos nesudrums. Grįžkim prie mūsų. Pūko švelnumo, palaimos, snaudulio, nesvarumo būsena - visa tai išreiškiu vienu judesiu: pridedu lūpas prie tavo užmerktų vokų. Atsimerki. Ką matau? Matau tavo įkalintą sielą. (šypsaisi) Kaip? Paprastai, kol nenusuki savo žvilgsnio nuo manojo - tu lengvai atpažįstamas. Taip tu kaip tas medis lauko vidury. Iš pirmo žvilgsnio tuščias, sausas, tarsi likęs po gaisro nuodegulys, laikantis žemę savo negyvomis šaknimis. Kodėl man neužtenka pirmo įspūdžio? Nežinau. Tikriausiai netyčia pastebėjau vieną pumpurą ant tavo juodų, mirusių šakų. Tada ir pradėjau ieškoti, žvelgti į tave kitu kampu, užuosti būsimo žiedo kvapą... Šypsaisi. Viskas apsitraukia migla, rūko paminklai paslepia sienas. Skruostas prie skruosto. Nosies galiuku ieškau tavo veido bruožų. Gulim. Kvėpuojam. Skaitom vienas kitą atidžiai, kiekvienas skyrybos ženklas čia svarbus. Ką jaučiu? Ar tai galima pavadinti jausena... Žinai kaip susidaro rūkas? Taip aš taip jaučiuosi. Kaip kylantis vanduo, garuojantis žeme, stingstantis, slepiantis pats save, skiriantis dangų ir žemę paryčiais, kol saulė jį gražina atgal į augalus, į dirvą, į giluminius vandenis. (dabar šypsausi aš) Kas mūsų laukia? O tu pats pagalvok... tyla. Nejaugi tu iš tiesų galvoji apie tai? Jei svarstai kas mūsų laukia - prarandi šią akimirką, o kai žmogus praranda dabartį - ateities nėra. Pyksti ant žodžių? Bet tai tiesa! liepsnojasi kivirčas, dar vienas įrodymas, kad niekas mūsų nelaukia... Kodėl taip pesimistiškai? Ko liūdžiu? Bet juk aš šypsausi. Na ir kas, kad ašaros, jos tau nieko neatskleis apie mane. Dabar tu žvelgi į mane kaip į mirusį augalą. Kodėl? Nes tiki tuo ką matai. Nori ištaisyti padėtį? Tada užsimerk ir nekalbėk. Išliesiu visą savo švelnumą ir gražinsiu nesvarumo būseną... Šypsaisi. Įkvėpi deginantį orą besimaišantį su ryto šviesa. Tuoj išnyksiu, kaip išnyksata rūkas. Atgal į gyvybės pradžias. Aušta.