žmogus eilėraštis [gegužiui]

<<mielas skaitytojau, neturi laiko - neskaityk geriau.. . >>
paNe[D]eiKos žodis.



šalia žarsteklio, į pelenės vietą susikūprinęs,
sėdi, mažų svogūnų pynę
apkabinęs kietą ir pagalių kampe
<nepripažintas>.

kiek laiko tau reikėjo ją supinti?
apverkus, sienai pakabinti po kaklu
tau vėl reikės
(mažyčių pastangų).

ir jie sudygsta šviesiai sužaliuoti,
ir nepriklausomai - pilna žiema
ar kupinas ruduo;
supuvusius tau pridera išlupti
ir dar pamaigyt pirštais
po sutrūkusia ir suodina oda.

neišlukštentus rydamos ir lūpos sučepsėjo -
neišvyniotas lukštas nekaltybės neišduos;
prarytos akys nuolatos regėjo
tylias ir geltonas, šaltiniuotas, purvinas
purienas traškančias kažkur delnuos.
sugrįžęs nesileisk kedent
savęs - plaukų,
savu užpūstu oru,
nesiklausyk molinių griežiančių
per sopulius smuikų.

ir kam tą formą išlaikyti,
kam pasitempti prieš melžėjus?
tu nepakelk galvos į savo sklaidą
ir jei manys, kad kraujas
smegenis apleido,
ir kūno rūta perkando šalna, -
giliu atodūsiu ištvink
į mylimą puoduką su kava.

<kiek cukraus kompui paskandinti? >
<kad neapsemta liktų bent galva. >

kai patylėjime gegužio kvaitulys,
svogūnų pynių klonai
lys į giesmę, smauks, apgaudami akis.

ir nieks neleis priėjus apkabinti,
ir pynės niekas nevaidins
(kuri tikroji pynė prie krūtinės lindo -
nebuvo moteris, o buvo gyvulys.)
o norai virsta beprasmybe,
o krosnis - suvaidinta - netikra,

bet ji vis tiek rusenanti - šventa.